Bene sunkiausia Graikijos politikams įtikinti juos stebinčius rinkėjus, kad būtina imtis skausmingų reformų.
Rinkos nėra vienintelė grėsmė eurui. Rinkėjai taip pat gali kelti grėsmę.
Net ir vertinant nereikliais euro zonos standartais, tai, kad vadovų susitikime priimtas susitarimas išgyveno mažiau nei savaitę, yra apgailėtina. Spalio 27 dieną Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy paskelbė „išsamų euro gelbėjimo planą“. Tačiau tuo metu, kai „The Economist“ žurnalas keliavo į spaustuvę, jų planai jau buvo suplėšyti į skutus. Graikijos premjeras George’as Papandreous atrodė pasmerktas, atstumtas kai kurių savo ministrų, daugelio savo partijos narių ir galbūt daugumos žmonių savo šalyje.
Taigi buvo brutaliai pademonstruota, kad susitikimo pasiekimai – visiškai paviršutiniški. Vietoje to, kad kuriam laikui aprimtų, rinkos vėl buvo įstumtos į naują sumaištį.
Eurui vienu ar kitu būdu vis tenka tikrintis, ar turi visuomenės paramą. Jeigu euro zonos vadovai nesuims, šioje kovoje jų valiuta gali pralaimėti.
Dėmesys pasiuntiniui
G. Papandreou iš dalies pats susikūrė sau bėdų. Kai pradėjo siekti Graikijos žmonių paramos žadėdamas referendumą, jis iš karto Europos sostinėse buvo pasmerktas kaip kvailys ar išdavikas. Kodėl jis sugadino visą vadovų gerai padarytą darbą? Kaip jis drįsta lemti negandas likusiai euro zonai po to, kai ji taip dosniai išgelbėjo jo plevėsą šalį?
Įniršę N. Sarkozy ir A. Merkel pakvietė Graikijos premjerą išbarti artėjant Didžiojo dvidešimtuko (G20) suvažiavimui Kanuose.
N. Sarkozy viltys, kad G20 susitikimas paruoš dirvą dosnioms besivystančių rinkų investicijoms paremti eurą, ir taip buvo menkos. Dabar tai atrodo apskritai nebeįmanoma.
G. Papandreou neįtikėtinai chaotišku būdu paliko euro zoną surakintą nežinomybės. Pasiūlęs surengti referendumą dėl Graikijos gelbėjimo plano, jis šį pasiūlymą atsiėmė.
Galbūt premjero partija „Pasok“ sudarys nacionalinės vienybės vyriausybę su opozicija „Naująja demokratija“, vadovaujama technokrato. Galbūt vyks nauji rinkimai. Galbūt net ir šitie planai sugrius, kaip kad sugriuvo ir ankstesni. Tuo metu laikrodis tiksi: maždaug per mėnesį Graikijai būtina gauti šviežią pinigų porciją iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir europinių institucijų. Arba tiesiog bankrutuoti.
G. Papandreou sukėlė didžiulę netvarką, bet jį labiau tiktų vadinti blogą žinią atnešusiu pasiuntiniu, o ne piktadariu.
G. Papandreou sukėlė didžiulę netvarką, bet jį labiau tiktų vadinti blogą žinią atnešusiu pasiuntiniu, o ne piktadariu. ES lyderių plano trūkumai buvo ne jo kaltė. Palūkanų normų skirtumas tarp Italijos ir Vokietijos skolų pradėjo augti gerokai prieš tai, kai G. Papandreou numetė savo bombą.
Jeigu euro zona būtų surentusi patikimą apsauginę sieną aplink Italijos ir kitų sunkumų turinčių euro zonos šalių vyriausybių obligacijas, Graikijos nemokumas dabar nepaskleistų viruso į kitas šalis. Stabilūs skolintojai valstybėms būtų padėję apsaugoti Europos bankus, o tinkamas planas sustiprinti silpniausius bankus būtų sutvirtinęs sienos cementą.
Tačiau lyderių susitikimas, po kurio pastatyta netvirta siena ir paprašyta bankų iki kitų metų birželio sustiprinti savo kapitalą, neatitiko lūkesčių. Nenuostabu, kad rinkos jau po kelių dienų išsigando.
Tam tikra prasme G. Papandreou neturėtų būti kaltinamas net ir dėl to, kad siekia tautos įgaliojimų įgyvendinti pagrindinį suvažiavimo pasiekimą (nors galbūt dabar jis gailisi savo sprendimo).
Nors pasiūlymas nurašyti privačiose rankose esančių Graikijos skolos vertybinių popierių 50 procentų nominalios vertės būtų sveikintinas ir žymus, net ir geriausiais vertinimais, Graikijos skolos 2020 metais vis tiek siektų apie 120 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP).
Visą tą laiką Graikijos žmonėms būtų taikomos taupymo priemonės. Štai čia ir yra svarbiausia G.Papandreou žinia. Iki šiol euro krizė sukosi apie rinkų daromą spaudimą. Tačiau ne tik nuo rinkų priklauso šalies finansai.
Mokumo ribas labiau patikrina žmonių noras priimti mokesčių didinimą ir išlaidų karpymą. Vyriausybės politinis kapitalas baigiasi anksčiau nei dalykai, kuriuos galima apmokestinti. Galiausiai, nenoras mokėti tampa svarbiau nei negalėjimas mokėti.
Vyriausybės politinis kapitalas baigiasi anksčiau nei dalykai, kuriuos galima apmokestinti. Galiausiai, nenoras mokėti tampa svarbiau nei negalėjimas mokėti.
Graikija šiuo keliu yra gerokai toliau pažengusi nei bet kuri kita euro zonos narė, net jeigu kitose šalyse, tokiose kaip Portugalija ir Airija, jau virto vyriausybės, ir jų pavyzdžiu gali netrukus pasekti Ispanija.
Apgultas sukilėlių jo paties partijoje, priešiškos žiniasklaidos, streikų ir protestų, G. Papandreou nutarė, kad jam bus sunku primesti tokias taupymo priemones Graikijai, kokių buvo paprašyta.
Kiekvieną ketvirtį ES, TVF ir Europos centrinis bankas (ECB), prieš suleisdami naują pinigų dozę, iki panagių išnagrinėja Graikiją. Neturėdamas kur dėtis G. Papandreou nutarė apeiti politinius oponentus kreipdamasis į savo žmones.
Būsima Graikijos vyriausybė, kad ir kaip bus sudaryta, negali išvengti stiprėjančio pasipiktinimo šalies politikais. Auganti, nors vis dar maža, graikų grupė nori nepaisyti ES sutarčių ir apskritai pasitraukti iš euro zonos.
Mažiausiai 60 procentų atmeta suvažiavime priimtą susitarimą. Tačiau Graikijos pasitraukimas iš euro zonos atrodytų kaip siaubinga klaida. Indėlininkai bėgtų atsiimti pinigų iš Graikijos bankų, kad apsaugotų savo santaupas, kol jos nebuvo konvertuotos į naują drachmą. Negalėdamos grąžinti eurais išduotų paskolų, bankrutuotų Graikijos įmonės. Konkurencingumas pagerėtų laikinai, nes tikėtina, kad algos augtų kartu su kainomis. Net ir Graikijos narystė ES taptų abejotina.
Ką daryti?
Graikijos vyriausybė turėtų išmintingai naudoti tą šykštų politinį kapitalą, kuri gali būti likęs. Svarbiausia – ekonomikai reikia augti. Nepaisant to, kad yra labai įpykę, 70 procentų graikų teigia, kad nori likti euro zonoje, bet jų tolerancija taupymo priemonėms turi ribas.
Vyriausybė turėtų dėti mažiau pastangų į augimą griaunančius mokesčių didinimus ir vietoje to pradėti įgyvendinti augimą skatinančias struktūrines reformas. Ji turės nutildyti viešojo sektoriaus darbuotojų profesines sąjungas ir priversti vykdyti vangiai įgyvendintas reformas.
G. Papandreou vyriausybė nuolatos eidavo lengviausiu keliu. Euro zonos susitelkimas į taupymo priemonių, o ne struktūrinių reformų svarbą pagilino Graikijos politines bėdas. Vietoje to ji turėtų rinktis vidutinės trukmės mokestinę konsolidaciją – išlaidų mažinimą ir pajamų didinimą.
Šalys skolintojos turėtų skatinti savo vidaus paklausą, kad suteiktų didesnę rinką skolininko eksportui. Svarbiausia, jie turėtų sklaidyti užkrato grėsmę statydami ECB mokių vyriausybių, tokių kaip Italija ir Ispanija, užnugaryje.
Krizės metu šalys skolintojos – ypač Vokietija – nerimavo, kad buvo pernelyg švelnios silpnųjų euro zonos narių atžvilgiu, bijojo, kad jos vangiai imsis reformų. G. Papandreou parodė, kad jie turėtų nerimauti ir dėl perdėto taupumo.
