Protestuotojai prie NATO būstinės Briuselyje ragina nuversti Sirijos diktatorių
Gruodį „Arabų pavasaris“ skaičiuos pirmuosius savo metus. Per šį laiką daugybė valstybių Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje įsitraukė į judėjimus už šalies ir piliečių laisves. Kai kuriose Arabų valstybėse pradinės taikios iniciatyvos peraugo į masinius protestus ar net pilietinį karą. Radikalios priemonės jau padėjo iš kelis dešimtmečius trukusių autoritarinių gniaužtų išsivaduoti Tunisui, Egiptui ir Libijai – jose nuverstus režimus jau bandoma pakeisti demokratine politine sistema. Ar Sirija taip pat stovi prie panašaus pokyčių slenksčio?
Vos prieš mėnesį atrodė, jog Sirijoje galima laukti teigiamų ir kiek ramesnių pokyčių nei, pavyzdžiui, Egipte ar Libijoje. Spalio pradžioje Sirijos opozicinės jėgos susijungė į Nacionalinę tarybą, siekdamos atkreipti pasaulio dėmesį į padėtį šalyje bei organizuoti efektyvesnę protestuotojų kovą su valstybės prezidento Basharo al Assado diktatūra.
Visgi taikios revoliucijos siekusiai opozicijai nepavyko numalšinti prezidento vykdomų represijų bei vis gausėjančių taikių civilių aukų. Jungtinės Tautos praneša, jog šiuo metu dėl B. al Assado nurodymų ir jo pajėgų veiksmų jau žuvo daugiau nei 3 tūkst. Sirijos protestų dalyvių.
Prieš B. al Assadą – tarptautinis informacinis karas
Itin nestabili padėtis Sirijoje ir grėsmė civilių saugumui jau privertė JAV atšaukti savo ambasadorių Sirijoje Robertą Fordą. Tai sukėlė tam tikrą sumaištį bei dvejones dėl Amerikos pozicijos Sirijos atžvilgiu ateities perspektyvoje. Ambasadoriaus atšaukimas – rimtas perspėjimas, leidžiantis suprasti, kad amerikiečiai nebetiki B. al Assado pažadais stabilizuoti padėtį. JAV neatšaukė savo diplomato netgi po teroristinio išpuolio prieš Amerikos ambasadą Damaske 2005 metais. Manoma, jog tai naujas žingsnis Vakarų politikoje, nukreiptoje prieš režimą Sirijoje. Tarptautinė bendruomenė jau senokai prieš B. al Assadą vykdo spaudimą, kurį galima vadinti informaciniu karu. Vis daugiau užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų vadovų skatina Sirijos prezidentą sustabdyti smurtą. Savo neoficialaus vizito Tripolyje metu JT Generalinis sekretorius Ban Ki-moonas pareikalavo Sirijos valdžią nutraukti represijas ir civilių piliečių žudynes.
Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas išreiškė palaikymą Sirijos žmonėms ir tikėjimą jų pergale. Turkija šiuo metu teikia prieglobstį pabėgėliams iš protestų ir represijų kamuojamos valstybės. Tokia Turkijos pozicija susiformavo, nes, pasak R. T. Erdogano, Sirijos valdžia sugriovė prieš devynerius metus užsimezgusią valstybių draugystę, ignoruodama bet kokius Turkijos perspėjimus ir nepasitenkinimą Sirijos režimu.
Lankstesnės retorikos, vertindama įvykius Sirijoje, ėmėsi netgi Kinija. Spalio mėnesį ji drauge su Rusija vetavo JT Saugumo Taryboje svarstytą rezoliuciją, nukreiptą prieš B. Al Assado režimą. Konkrečias sankcijas nurodęs dokumentas Kinijai bei Rusijai neįtiko kaip grėsminga pretenzija į Sirijos suverenumą. Žinoma, ši pozicija atspindėjo Rusijos ir Kinijos siekį maksimaliai atitolinti Vakarų pasaulio intervencijos galimybę į Siriją.
Visgi šį kartą Kinijos įgaliotasis pasiuntinys Vidurio Rytuose Wu Sikas savo vizito Damaske metu teigė, jog griežti valdžios veiksmai nukreipti prieš disidentus nebegali tęstis, ir būtina baigti kruvinus susirėmimus. Taip pat įgaliotinis pabrėžė, jog Sirijos valdžia privalo gerbti šalies gyventojų teises bei reikalavimus savo adresu.
Taikos planas – tik laiko tempimas?
Lapkričio pradžioje nepaprastajame Arabų Lygos susitikime Kaire buvo pareikalauta, kad Sirija priimtų Lygos inicijuotą taikos planą, kuris padėtų stabilizuoti padėtį Sirijoje. „Orientaciniu žemėlapiu“ vadinamas dokumentas numato aiškius žingsnius, kurių turės imtis dabartinė Sirijos valdžia. B. Al Assado komanda privalės nutraukti smurtą bei žudymus, liberalizuoti žiniasklaidos sistemą, paleisti pastaruoju metus sulaikytus kalinius, atšaukti visas karines priemones Sirijos miestuose ir, svarbiausia, per dvi savaites užmegzti dialogą su opozicija.
Sirijos atstovas Arabų lygoje Yousefas Ahmadas pranešė, jog „valstybės režimas priima Arabų Lygos pastangas visiškai atvirai bei lanksčiai ir ketina įgyvendinti visus plane numatytus reikalavimus“. Lapkričio 2 d. Sirija pasirašė Arabų Lygos pasiūlytą taikos planą. Toks pozityvus Sirijos režimo atsakas Arabų valstybių spaudimui kol kas vertinamas dviprasmiškai.
Kataro Ministras pirmininkas Sheikhas Hamadas bin Jassimas al Thanis žiniasklaidos konferencijoje po Arabų Lygos specialiojo susirinkimo teigė, jog atstovai yra patenkinti susitarimo priėmimu, tačiau jie bus dar labiau patenkinti, jeigu šis susitarimas bus pradėtas vykdyti nedelsiant.
Sirijos opozicija mano, kad Arabų Lygos priimtas taikos planas tik padės laimėti papildomo laiko žiauriam diktatoriaus režimui.
Malikas al Abdehas, Londone veikiantis Sirijos disidentas, glaudžiai susijęs su opozicijos lyderiais, šiame B. Al Assado komandos sprendime regi tik taktinius išskaičiavimus – priimtas taikos planas padės laimėti papildomo laiko žiauriam diktatoriaus režimui. Nacionalinės tarybos politinio biuro pirmininkas Louyas Safis senosios valdžios veiksmus taip pat vertina skeptiškai. L. Safio teigimu, tai tiesiog „per gerai, kad būtų tiesa“.
Dėl šių abejonių lapkričio 3 d. Sirijos apozicija atmetė Arabų Lygos taikos planą taip išreikšdama savo poziciją bei nepasitikėjimą diktatoriaus valdžia ir jos galimybėmis iš represijų vykdytojos staiga transformuotis į taikią revoliucionierę.
B. al Assadas pats patvirtino tokias dvejones neišlaikęs jau pirmojo egzamino. Kol Kaire buvo aptariamos realijos Sirijoje, būtini pokyčiai bei ateities perspektyvos, o prezidentas nuolankiai žadėjo imtis taikos vykdymo planų, kariuomenės būriai ruošėsi naujiems išpuoliams. Praėjus mažiau nei dienai po pasirašyto Arabų Lygos taikos plano, lapkričio 3 d. per karinę operaciją Homso mieste Sirijos karinės pajėgos vėl nužudė keliasdešimt piliečių.
Sirija – dar vienas NATO taikinys?
Maskvos Vidurio Rytų instituto prezidentas Jevgenijus Satanovskis Sirijos perspektyvas vertina negatyviai. Jo manymu, B. Al Assado pozicija Arabų Lygos susitikime teoriškai yra teigiamas posūkis Nacionalinės tarybos atžvilgiu, nes taip parodoma, jog ši organizacija turi tam tikrą įtaką Arabų pasaulyje ir pačioje Sirijoje. Vis dėlto J. Satanovskis mano, jog Sirijoje sunkiai įmanomas „geros pabaigos“ scenarijus. Ekspertas teigia, kad NATO nesiėmus jokių karinių veiksmų Sirijoje, šios valstybės laukia panašus likimas kaip Egipto, kur po valdžios nuvertimo įsigalėjo karinė chunta.
Yra daugybė šio požiūrio šalininkų, kurie NATO įsikišimą regi kaip vienintelę išeitį užstrigusiame Sirijos konflikte. Po itin sėkmingos Aljanso operacijos Libijoje panašų scenarijų mėginama piešti ir Sirijos atveju. Tačiau ši Vidurio Rytų valstybė turi keletą esminių bruožų, kuriais skiriasi nuo Libijos: režimo opozicija yra itin silpna, nekontroliuoja nė vieno miesto ar regiono šalies viduje ir neturi galimybių karinėmis priemonėmis rimtai pasipriešinti dabartinei reguliariai Sirijos kariuomenei. Todėl nenuostabu, kad po įvairios kritikos dėl NATO kišimosi į Libijos konfliktą, ši organizacija kol kas vengia bet kokių užuominų, kad galėtų imtis dar vienos panašios misijos.
Arabų valstybės taip pat akcentuoja, jog nenorėtų išorinių jėgų kišimosi į Sirijos vidaus konfliktą. Kataro premjeras Arabų lygos susitikime teigė, jog svarbiausia ne Sirijos prezidento dialogas su opozicija, tačiau atitinkami veiksmai. Jo manymu, būtina atsakinga reforma, kuri padėtų išvengti kai kurių „Arabų pavasario“ scenarijų, sudėtingų pokyčių ir daugybės aukų. Tai neabejotinai buvo nuoroda į NATO operaciją Libijoje.
Sirijos politinis drebėjimas
Nicolas Nasseras, žymus arabų žurnalistas, savo analizėje išskiria svarbiausius faktorius, kurie paaiškina esminius Sirijos, kaip netipinės „Arabų pavasario“ proceso dalyvės, bruožus.
Pirma, Sirijos infrastruktūra, politiniai įrankiai, ekonomika yra stiprūs ir funkcionalūs. Ji yra pajėgi likviduoti neigiamas revoliucijos pasekmes.
Taip pat valstybėje vyrauja daugybė religijų, todėl diktatoriaus režimas išvengia gerai organizuoto pasipriešinimo iš įvairių religinių grupių. Toks scenarijus kaip Libijoje, kur Šarija įteisinta kaip pagrindinis valstybės įstatymas, o islamistai koncentruotai veikė revoliucijos metu, N. Nassero teigimu, neįmanomas.
Antra, nuolankus pasitikėjimas ir kontrolės perdavimas NATO, kaip nutiko Irake ir Libijoje, nėra priimtinas netgi Sirijos opozicijai. Nedidelės ginkluotos islamistų grupuotės Sirijos viduje sukėlė visuomenės susiskaldymą ir nepasitikėjimą dėl galimos užsienio pagalbos tiekiant ginklus riaušininkams.
Šios nuotaikos vyrauja ir dėl panarabizmo idėjų, kurios visuomet buvo orientuotos į „Didesnę Siriją“ – nedidelę geografiškai, tačiau regione itin įtakingą valstybę politiškai ir ekonomiškai. Užsienio valstybių intervencija sugriautų tokios nepriklausomos galios paveikslą.
NATO, arabų požiūriu, yra pro-izraelietiškas aljansas, taigi Sirijoje pirmiausia gręžiamasi į artimesnius sąjungininkus, pavyzdžiui, Iraną. Šiai potencialiai branduolinei valstybei tai būtų puikus pretekstas įsitraukti į regioninį karą ir NATO kovotų ne tik prieš diktatūrą Sirijoje, tačiau ir prieš regionines Irano ambicijas. Autoritarinė Sirija laikoma savotišku Irano „tiltu“ į Viduržemio jūrą. Vakarų globojama Sirija tokias sąsajas su Iranu greitai nukirstų.
Visgi esama ir alternatyvų NATO intervencijai. Jau dabar kalbama apie užsienio pajėgų paruoštus ir apginkluotus islamistų „taikos karius“, kurie įsijungtų į ginkluotų sukilėlių gretas. Manoma, kad būtų galima sutelkti ir daugiau savanorių iš Vidurio Rytų, kurie drauge su sirais galėtų kovoti prieš B. al Assado režimą. Tokį planą entuziastingai palaiko Turkija.
Pats diktatorius B. Al Assadas teigia, kad NATO operacija sukeltų „žemės drebėjimą regione“. Nors panašiu ritmu šalis gyvena jau 8 mėnesius ir neatrodo, jog turi galimybių jį sustabdyti.
