„Ad Hoc: Nepatogaus Kino“ direktorius G. Andriukaitis festivalį visų pirma vadina socialiniu projektu.
Šiemet 44 filmų programą paruošęs festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ jau penktą kartą žiūrovus supažindina su didžiausiuose tarptautiniuose kino festivaliuose pripažintais dokumentiniais filmais apie žmogaus teises. Filmų programą papildo edukaciniai projektai, susitikimai su filmų kūrėjais, žmogaus teisių aktyvistais bei ekspertais. Tik ką pasibaigęs Vilniuje, „Nepatogus Kinas“ jau kraustosi į kitus Lietuvos miestus.
Už simbolinį 1 cento mokestį „atsakingo“ kino mėgėjai gali išvysti filmus asmenų lygiateisiškumo, aplinkosaugos, posovietinės erdvės, moterų tematika. Šiųmetė specialioji programa leidžia iš naujo pažvelgti ir į Lotynų Amerikos bei Afganistano padėtį.
Savo mintimis apie festivalio raidą bei realijas dalijasi festivalio organizatorius Gediminas Andriukaitis.
– Tai jau penktasis „Nepatogaus Kino“ ruduo. Ar festivaliui startuojant 2007 metais tikėtasi tokios sėkmingos jo raidos?
– Kai pradėjome organizuoti festivalį, nelabai įsivaizdavome, į ką jis gali pavirsti. Neturėjome patirties kino srityje, todėl ir lūkesčiai buvo neapibrėžti. Tiesiog tikėjome šia idėja, norėjome, kad mūsų rodomi filmai pasiektų kuo daugiau žmonių ir daug ką darėme intuityviai. Jau pirmasis festivalis pasiekė pakankamai neblogų rezultatų, sulaukėme gerų įvertinimų iš kino srityje veikiančių žmonių. Žinoma, kiekvienais metais atsirado vis daugiau patirties, todėl organizaciniai rūpesčiai pasidarė lengviau įveikiami.
– Sovietmečiu „Nepatogus Kinas“ , nepaisant renginio turinio, greičiausiai būtų įvertintas kaip puikus „penkmečio planas“. Visgi tai socialiai atsakingas projektas. Ar Jūs sulaukiate valdžios institucijų susidomėjimo bei paramos? Galbūt festivalis gyvuoja tik asmeninių iniciatyvų ir pagalbos dėka?
– „Nepatogus Kinas“ yra ne tik dokumentinio kino festivalis, visų pirma tai yra socialinis projektas, turintis labai aiškų tikslą – visuomenės švietimą apie globalias žmogaus teisių problemas per kiną. Todėl mes siekiame ir sieksime, kad projektas išliktų prieinamas kiekvienam žiūrovui. Galiu pasidžiaugti, kad festivalis nebe pirmus metus yra iš dalies finansuojamas Kultūros rėmimo fondo, šiemet gavome dalį paramos laimėję Užsienio reikalų ministerijos projektą. Todėl valstybės parama yra ir tai labai džiugu.
Žinoma, ar tos paramos pakanka, čia jau atskira kalba. Kai šiemet užsiminiau vienam režisieriui apie šių metų festivalio biudžetą, jis negalėjo patikėti, kad už tokius pinigus galima kažką panašaus apskritai suorganizuoti. Todėl asmeninę festivalio rengėjų motyvaciją bei indėlį sunku pervertinti. Esu labai dėkingas visiems žmonėms, kurie dirbo ir tebedirba prie šio projekto, aukodami savo laiką už simbolinį atlygį.
– Kaip per penkerius metus evoliucionavo festivalio programa, auditorija, organizatorių komandos darbas?
– Reikia pripažinti, kad dėl lėšų stokos per visą šį laiką prie festivalio dirbdavo labai nedidelė, vos trijų – keturių žmonių komanda. Nuo įkūrimo prie festivalio tebedirbu tik aš, kiti komandos nariai pasikeitė ir tai turbūt yra neišvengiama. Tačiau visi, kurie prisidėjo ir tebedirba prie šio projekto, tai darydavo su labai stipria vidine motyvacija ir užsidegimu, galbūt todėl organizaciniai rūpesčiai buvo sprendžiami pakankamai sklandžiai. Be abejo, projektas negalėtų vykti be savanorių prisidėjimo, kurie renginio metu atlieka nemažai organizacinių darbų.
Kalbant apie programą, kiekvienais metais ji svyruoja tarp 40-50 dokumentinių filmų. Kai kurios filmų kategorijos išlieka, tačiau kiekvienais metais ieškome naujų temų.
– Festivalio programoje matome daugybę garsių tarptautinių kino festivalių filmų. Koks „Nepatogaus Kino“ vaidmuo tarptautinėje arenoje? Kodėl užsienio kino kūrėjai noriai pristato savo filmus tokioje kino industrijos provincijoje kaip Lietuva?
– Penkeri metai yra pakankamai mažas laiko tarpas, kad festivalis galėtų konkuruoti su dešimtmečius skaičiuojančiais dokumentinių filmų festivaliais. Galų gale ne toks ir šio projekto tikslas. Tačiau kaip teminis žmogaus teisių kino festivalis mūsų regione jis yra pakankamai unikalus, dėl to įdomus ir kino kūrėjams. Kai pasiūlome atvykti į festivalį, labai retai išgirstame neigiamą atsakymą. Žinia apie pozityvią festivalio energiją, entuziastingą organizatorių komandą ir jauną auditoriją po truputį plinta, išgirstame tai iš atvykstančių svečių. Savo tematinėje kategorijoje pasiekėme neblogų rezultatų, sulaukiame gana daug žiūrovų, rodome plačią programą, priklausome tarptautiniam žmogaus teisių kino festivalių tinklui „Human Rights Film Network“. Europoje žmogaus teisių kino festivalių nėra daug, todėl mūsų festivalis, nors yra dar naujas, jau pastebimas tarp dokumentinio kino industrijos atstovų.
– Šiais metais „Nepatogaus Kino“ metu ekranuose galima išvysti tris lietuvių kūrėjų darbus. Kiekybiškai tai itin nedidelis indėlis į festivalio programą. Kaip visgi vertinate Lietuvos dokumentinio kino padėtį?
– Lietuvių kino kūrėjams visada teikiame prioritetą. Skatinti Lietuvoje socialinės dokumentikos plėtrą yra vienas iš mūsų tikslų, todėl labai džiaugiamės, kad kasmet filmų vis daugiau. Apskritai pastaraisiais metais pastebime pozityvių tendencijų, manau, kad susidomėjimas dokumentiniu kinu Lietuvoje auga, atsiranda naujų režisierių, naujų požiūrio kampų ir tai labai džiugina.
– Ar galima pastebėti esminius skirtumus tarp kokybiško kino mėgėjų suinteresuotumo, aktyvumo dalyvaujant „Nepatogaus kino“ renginiuose visoje Lietuvoje?
– Reikia pripažinti, kad Vilniuje įvyksta visi pagrindiniai renginiai, suvažiuoja užsienio svečiai, todėl ir žiūrovų susidomėjimas yra didesnis. Kitą vertus, lankomumu ir kituose miestuose nelabai galime skųstis. Kauno žiūrovai visada labai laukia festivalio ir noriai lankosi seansuose. O mažesniuose miestuose labai daug kas priklauso nuo mūsų partnerių pagalbos, už kurią esame labai dėkingi.
