Darbo perspektyvos užsienyje vilioja ne vieną lietuvį. Išmėginti jėgas svetur ryžtamasi dažniausiai dėl dviejų priežasčių – ieškant geresnio darbo arba norint įgyti daugiau patirties. Medicinos specialistai, o konkrečiau – bendrosios praktikos slaugytojai – ne išimtis. Tačiau pakelti kvalifikaciją bei pasisemti daugiau žinių galima ne tik emigruojant.
Bendrosios praktikos slaugytojai turi galimybę komandiruočių principu dirbti Norvegijoje: gyvenama Lietuvoje, o dirbama kitoje šalyje. Anot tarptautinės kompanijos „Orange Group Baltic“, teikiančios slaugos paslaugas Norvegijoje, personalo direktorės Linos Radžienės, lietuvių išsilavinimas atitinka norvegų poreikius ir mentalitetas atitinka norvegiškąjį.
Darbdaviai giria lietuvių darbuotojų darbštumą, nuovokumą. Todėl jau ketvirtus metus trunkantis bendradarbiavimas su Norvegijos slaugos ir priežiūros įstaigomis įgauna pagreitį.
Pagal tokią programą Norvegijoje dirba ir panevėžietė Virginija. Ji papasakojo apie darbą šioje šalyje, sprendimo dirbti svetur priežastis ir ateities planus.
– Kodėl nusprendėte išmėginti jėgas svetur?
– Tai nebuvo pirmasis kartas, kai ryžausi padirbėti kitoje šalyje. Pusantrų metų esu dirbusi Vokietijoje. Slaugiau visišką negalią turintį vyrą, domėjausi, kaip organizuojama medicininė pagalba Vokietijoje.
Netgi turėjau minčių įkurti panašią slaugos tarnybą Lietuvoje, tačiau pradėjus labiau domėtis padariau išvadą, kad ją pas mus būtų sudėtinga išlaikyti. Taip pat esu dirbusi Rusijoje. Taigi šį kartą buvau tvirtai nusprendusi, kad noriu dirbti Norvegijoje. Darbo patirtis kitoje šalyje yra labai vertinga.
– Vadinasi, palikti šeimą, artimuosius ilgesniam laikui jums nėra sunku?
– Išvykti ilgam būtų sunku, tačiau įdarbinančios kompanijos siūlomas darbo grafikas, kai keturias savaites dirbama Norvegijoje, o dvi ilsimasi Lietuvoje, man buvo priimtinas.
– Buvo priimtinas ir jūsų šeimai?
– Šeimoje nekilo ginčių dėl to, kad manęs kurį laiką nebus. Matote, Lietuvoje dirbau keliose vietose, tad namams laiko ne tiek jau daug likdavo. Namuose puikiai tvarkosi vyras ir sūnus, daug padeda mama.
Žinoma, kai tvirtai apsisprendžiau, kad noriu dirbti Norvegijoje, nuomonių ir patarimų buvo įvairių. Vis dėlto daugelis palaikė ir drąsino.
– O dėl ko labiausiai nerimavote prieš išvykdama?
– Keičiant darbą nerimo visuomet būna. Net ir toje pačioje ligoninėje pereinant dirbti į kitą skyrių atsiranda nerimas. Taigi labai natūralu, kad ir prieš pirmą išvažiavimą jaudinausi – kaip mane priims, kokios bus darbo sąlygos.
Dėl paties darbo baimės nejaučiau, tik jaudinausi, kad laisvai nekalbu norvegiškai, kad dar reikia rinkti žodžius. Žinoma, prieš pirmąjį išvažiavimą baigiau kompanijos organizuojamus norvegų kalbos kursus, tačiau vis tiek nesijaučiau tvirtai dėl kalbos.
– Ir kaip jums sekėsi pirmą kartą?
– Pirmoji mano darbo vieta buvo Halsos komunoje. Kai dar lankiau kalbos kursus Lietuvoje, visiems sakiau, kad pirmiausia norėčiau važiuoti į nedidelį kaimą, dirbti senelių namuose, nes ten būtų paprasčiau tobulinti kalbą, susipažinti su darbo specifika. Ir mano lūkesčiai visiškai išsipildė.
– O kur dirbate dabar?
– Dabar dirbu Lilehameryje, mano darbo pobūdis – pagalba į namus. Čia dirba slaugytojos, jų padėjėjai ir asistentai. Kadangi aš esu slaugytoja, turiu daugiau uždavinių. Esu atsakinga už vaistų užsakymą, jų dozavimą pacientams, įvairias procedūras namuose.
Pasakysiu atvirai – abejose darbo vietose adaptavausi gana greitai ir jaučiausi visiškai gerai. Visur norvegai priėmė labai šiltai, pamokė, nejaučiau jokios diskriminacijos, kad esu iš kitos šalies.
Halsoje dirbo filipinietė, Lilehameryje sutikau vaikiną iš Serbijos, turiu kolegę ir iš Danijos. Su visais puikiai sutariame, kolegos noriai padeda, pamoko. Kadangi aš dar laisvai nekalbu norvegiškai, esame susitarę: jeigu nesuprantu, ką man sako, pakartoja ar paaiškina paprastesniais žodžiais.
– Kokie ateities planai?
– Didelių planų nekuriu ir kol kas nieko nenoriu keisti. Man labai patinka darbo grafikas, tenkina darbo sąlygos. Tiesiog dirbu ir esu tuo patenkinta. Tačiau apie apsigyvenimą visam laikui Norvegijoje tikrai negalvoju. Semiuosi patirties, manau, ji pravers ateityje dirbant Lietuvoje.
Kristina JUŠKAITĖ, Sekunde.lt
