Tokie kraštovaizdžiai – neatsiejama Gruzijos dalis.
Banalus posakis apie pesimistą ir optimistą, matančius skirtingą – puspilnę ir pustuštę – vandens stiklinę, turi dar vieną versiją. Menininkas ir keliautojas Marius Abramavičius įsitikinęs, kad į pusiau pripildytą vandens stiklinę žvelgiantis gruzinas joje regės vyną. Ir, be abejo, sakys, kad ta stiklinė yra artipilnė.
Tačiau ne tik nepalaužiamas gruzinų optimizmas fotografą ir tapytoją M. Abramavičių vilioja nuolat grįžti į kalnuotąją šalį. 14 – tiek kartų iki šiol Gruzijoje lankėsi menininkas, į šią šalį rekomenduojantis nuvykti kiekvienam lietuviui.
„Gruzinai iš tiesų yra ypač svetingi ir šilti žmonės. O jei dar pasakai, kad esi iš Lietuvos, jie apskritai į tave žvelgia kaip į stebuklą“, – sakė menininkas.
Vis dėlto kai kuriuos stereotipus apie Gruziją jis paneigė. Pavyzdžiui, nors neretai įsivaizduojama, kad paskutinį žodį gruzinų šeimose taria vyrai, iš tiesų yra priešingai. Pasak M. Abramavičiaus, Gruzijoje tebėra gajos matriarchalinės tradicijos.
M. Abramavičius tolimoje šalyje kaskart jaučiasi lyg grįžęs namo.
„Vyrai labai gerai reiškiasi už stalo, sakydami tostus. Bet paskutinis žodis šeimoje būna amžiumi vyriausios moters. Kai gruzinai už stalo sako tostus, vyrai atsistoja, bet moterys gali likti sėdėti“, – pasakojo M. Abramavičius.
Visiems, besiruošiantiems aplankyti Gruziją, menininkas rekomenduoja pamatyti ne tik šalies sostinę Tbilisį bei istorinius miestelius, bet ir Batumį. Tai, anot jo, yra greičiausiai pasaulyje augantis miestas, chaosu ir triukšmu aplenkiantis net Indijos didmiesčius. Pusė šio miesto jau sutvarkyta ir primena vakarietiškus didmiesčius, o kita pusė tebeskendi chaose. Tiesa, gruzinai, išgirdę tokią svetimšalių nuostabą, nebūna labai patenkinti.
Kita vertus, didingi gruzinų užmojai kai kuriais aspektais verčia pasitemti kitas šalis, tarp jų – ir Lietuvą.
Pavyzdžiui, Batumyje šiuo metu nutiestas 5 km ilgio bulvaras, kurio ilgis ateityje sieks 12 km. Jau dabar atskridusieji lėktuvu ir išėję iš oro uosto teritorijos patenka tiesiai į bulvarą, kuriame galima išsinuomoti dviratį.
„Tai labai paprasta: dviračiai bulvare stovi dieną naktį. Į aparatą įdedi savo banko kortelę, palauki, kol nuskaitomi duomenys, pasiimi dviratį ir važiuoji. Taigi kas Rytai, kas Vakarai, o kas atsilikėliai – dar neaišku“, – sakė M. Abramavičius.
Daugybę kartų šalyje viešėjęs menininkas kaskart įsitikindavo, kad gruzinų svetingumas ir vaišingumas nėra mitas. Ypač atokesnėse vietovėse vietiniai net atsitiktinai užklydusį užsienietį priima kaip brangiausią svečią.
„Šiauriniame Gruzijos regione kartą ėjau beždžiontilčiu. Siauras, vos keturios lentos, siūbuoja, žiūriu po kojomis. Staiga matau: priešais ateina žmogus, tiesia rankas ir sako: „O, einam, einam, nuo ryto svečių laukiame, pagaliau atėjo“, – prisiminė M. Abramavičius.
Kachetijos regione lietuvis stabtelėjo policininko paklausti kelio, o šis užkalbintas jį pavaišino vynu.
Nuo svetingumo Gruzijoje paprastai neatskiriami dosniai patiekalais nuklojami stalai bei besiliejantis gruziniškas vynas. Jį, pasak M. Abramavičiaus, kiekvienas keliautojas turi atrasti pats pagal savo skonį. Pavyzdžiui, pats menininkas Gruzijoje žino tris vietas, kur tiekiamas jam labiausiai patinkantis vynas. Dvi iš šių vietų yra Tbilisyje, trečioji – Kachetijos regione. Čia lietuvis stabtelėjo policininko paklausti kelio, o šis užkalbintas jį pavaišino vynu.
Puikia virtuve garsėjančioje šalyje, pasak menininko, tikrai neverta iš anksto sukti galvos, ką reikės valgyti. Verčiau pasirūpinti, kaip reikės liautis tai darius. Pavyzdžiui, vienoje kalnų vietovėje M. Abramavičiui besiderant dėl nakvynės kainos šeimininkus nustebino klausimas, kiek kartų per dieną už suderėtą kainą bus maitinama. „Galima bus tris, galima keturis, galima penkis – kiek tik norėsite“, – sakė nakvynės vietos šeimininkai.
Pats M. Abramavičius Gruzijoje ne tik dairėsi po miestus ir kalnus. Batumyje jis įgyvendino meninį projektą – pastatė labirintą. O visai neseniai Vilniuje pristatė knygą „Klajūno užrašai. Gruzija“, į kurią suguldė savo įspūdžius ir dienoraščius iš kelionių po kalnų, vyno ir tostų šalį.
Gruzijos miestuose šali egzistuoja ir tvarka, ir chaosas. (M. Abramavičiaus nuotr.)
