Spalio 20-ąją, eidamas 70-uosius metus, nuo žaizdų mirė Libijos vadovas Muammaras Qaddafi.
Libijoje šiais metais kylant ir slūgstant sukilėlių judėjimui, jo bangos nusirito per daugumą vietų, kur per savo gyvenimą buvo apsistojęs M. Qaddafi. Sirtą, kur jis gimė beduino palapinėje tarp smėlio dykrų, o paskui mirė tratant snaiperių šūviams. Misratą, kur lankė privataus mokytojo istorijos pamokas. Bengazį, kur karo kolegijoje pradėjo regzti revoliuciją. Ir Tripolį, kur tarp pakrikų pusiau subombarduotų Bab El Aziziya kareivinių jis, brolis-lyderis, vėl pasistatė savo palapinę tvirtindamas, kad nepasitrauks, kol nebus iššovęs paskutinės turimos kulkos.
Kai mirtis jį įveikė, Libiją jis buvo valdęs 42 metus. Gražus, patrauklus armijos kapitonas, kuris 1969 m. nuvertė Karalių Idrisą, tapo platų rūbą vilkinčiu klounu su chirurgiškai išlygintu veidu, juodų dažytų plaukų kuokštu ir, kol ji nepaspruko namo, blondine slaugytoja iš Ukrainos po paranke. Bet suktumo jis neprarado. Už garsaus dizainerio tamsių akinių paslėptos jo akys buvo lapės akys. Savo gentiškai susiskaldžiusiai šaliai subyrėti jis neleido vien tik primesdamas savo asmenybės kultą.
Jis valdė negailestingai. Nepritarimas jo Libijoje buvo baudžiamas mirtimi. Privati spauda buvo draudžiama, taip pat ir politinės partijos. Politinių oponentų mirtys – keli tuzinai per metus – buvo siejamos su jo slaptąja policija, veikiančia pagal pranešimus iš priežiūros komitetų, kuriems priklausė apie 10 proc. libių. Vieną 1996-ųjų naktį Abu Salimo kalėjime mirė 1 200 politinių kalinių. Jeigu priešai pasprukdavo užsienin, jo samdyti žudikai surasdavo tas „padugnes“ ir nudėdavo. Teisinę valstybę pakeitė pulkininko nurodymai, surašyti „Žaliojoje knygoje“, kurioje pilna padrikos politinės filosofijos.
Jo valdymas prasidėjo geriau. Lygiai kaip Venesuelos vadovas Hugo Chávezas (vienas iš retų sąjungininkų), valdžion jis atėjo pasiryžęs užtikrinti, kad naftos pajamas gautų jo tauta, o ne užsienio korporacijos. Iš naujo susiderėjęs dėl naftos sutarčių, jis perskirstė turtą ir pasirūpino, kad Libija praturtėtų – nors niekas neturtėjo greičiau kaip jo paties klanas, milijardus investavęs užsienyje. Nafta jam davė valdžią, kuri toli pranoko jo nutriušusios valstybės ribas. Jis save pradėjo laikyti Trečiojo pasaulio lyderiu, pasaulio vargšų ruporu, Afrikos karaliumi (kai 2009 m. pirmininkavo Afrikos vienybės organizacijai) ir pasaulio revoliucijos globėju. Į Libiją lavinti karinių įgūdžių jis pakvietė tokias krauju susitepusias įžymybes kaip Charlesas Tayloras iš Liberijos ir Siera Leonės sukilėlių lyderis Foday Sankohas. Jis davė pinigų IRA bei Kolumbijos FARC ir net mėgino radikalizman palenkti Naujosios Zelandijos maorius. Kur prabusdavo Vakarams ar parlamentui priešiški jausmai, ten būdavo jis ir sėdavo nemalonumus, nes, kaip sakė „Žaliojoje knygoje“, vienintelė tikra demokratija – tai tiesioginis, netgi smurtiškas liaudies valios pareiškimas; tik netaikant to Libijai.
Keturis dešimtmečius Vakarai lenkėsi šios figūros. Jaunojo pulkininko „Trečioji socializmo paslaptis“, kuri buvo tarp kapitalizmo bei komunizmo ir, jo žodžiais, išsprendė visus kiekvienos sistemos prieštaravimus, atrodė pakankamai negrėsminga. Jo tautos bendruomenės buvo visiškai bejėgės, jo „broliška“ galia absoliuti, bet juk absoliutizmas buvo gana paplitęs naftą išgaunančiose valstybėse. Jis bent jau nebuvo marksistas: pavyzdžiu jis laikė Egipto nacionalistinį didvyrį Gamalą Abdelį Nasserą, o ne Leniną. Ir jis turėjo naftos.
Tolerancija ilgainiui baigėsi. XX a. devintajame dešimtmetyje, kai pulkininkas Qaddafi Tolimuosiuose Rytuose pirko branduolines bombas, finansavo teroristų grupes, dėl „Didžiosios Libijos“ įsiveržė į Čadą ir išsiuntė agentus, kad šie Škotijoje virš Lokerbio susprogdintų „Pan Am“ oro lainerį, jis tapo pariju – Ronaldo Reagano „pasiutusiu šunimi“, kurį reikia bombarduoti, kol pradės inkšti. Bet priartėjus naujam amžiui jis vėl bandė įsiteikti: teisingai kalbėjo apie „al Qaedą“, pasiūlė patikrinti jo branduolinę programą, o 2003 m. jos atsisakė, sumokėjo kompensaciją už Lokerbį ir, matyt, sudrausmintas savo karinės kompetencijos stokos atrodė pamiršęs tuščias suvienytų arabų ir suvienyto islamo svajones. Pasaulyje, kuriame staiga atsirado tuntai pavojingų islamistų, jis buvo anaiptol nebe pats blogiausias. 2009 m. G8 suvažiavime jis paspaudė ranką Barackui Obamai. Tais pačiais metais Jungtinėse Tautose jam buvo leista kalbėti ilgiau kaip valandą, o už toleranciją jis atsilygino iš JT Chartijos plėšdamas apie demokratiją kalbančius puslapius.
Su palapine
Jis niekuomet nepamiršo esąs kilęs iš dykumos klajoklių ir galvijų augintojų šeimos. Nepaisant paauksuotų undinių ir baltų fortepijonų jo absurdiškoje rezidencijoje Tripolyje, jis mieliau gyveno palapinėje, kurią visuomet pasiimdavo keliaudamas į užsienį. Kai nevilkėdavo uniformos, jis rinkdavosi laisvai krintančius apdarus. Grandioziškiausiu projektu, Didžiąja dirbtine upe, iš vandeningų sluoksnių pietuose jis atvedė vandenį į šiaurinius miestus. Jo spalva buvo sodriai žalia: vėliavose, knygoje ir stenduose. Jo socializmo pamatas buvo dykumos papročiai su bendra nuosavybe ir ganyklomis. Didelis atsidavimas kariuomenei buvo neturtingo berniuko, kuris ja pasinaudojo kaip kopėčiomis į aukštesnę socialinę padėtį ir grandioziškesnes ambicijas, dėkingumas.
Be to, beveik iki paskutiniosios jis mėgino dėtis vienu iš savo liaudies. Kai šiais metais protestuotojai pirmą kartą pasipylė į Tripolio gatves, jis siūlėsi protestuoti kartu su jais. Žinoma, metų metus penėti pagieža iš jo „Žaliosios knygos“, jie turėjo būti išmokę galvoti kaip jis. Bet jie buvo bepradedą drįsti galvoti kitaip: apie Libiją ir apie jį.
