Kalėdų Senis gavo per daug valdžios?
Paprastai gadina visokia valdžia
Bet valdžia be statuso gadina neabejotinai.
Antrojo pasaulinio karo metu anglų kalboje atsirado naujas paniekinamas terminas. Ką nors pavadinus „mažuoju Hitleriu“, tai reikšdavo, kad jis – žemo rango funkcionierius, kuris, naudodamasis visa turima valdžia, dėl malonumo erzina ir gniuždo žmones. Nuo naktinių klubų tvarkdarių iki saugomus kalinius dėl pasilinksminimo kankinusių eilinių Abu Graibo kalėjimo prižiūrėtojų – mažieji Hitleriai kamuoja pasaulį. Tačiau iki šiol šis reiškinys nebuvo mokslinių tyrimų objektas.
Padėtį pakeitė Nathanaelis Fastas iš Pietų Kalifornijos universiteto. Jis pastebėjo, kad atlikta daugybė psichologinių eksperimentų, kuriuose nagrinėjamas statuso poveikis, ir daugybė, kuriuose nagrinėjamas valdžios poveikis. Bet maža tokių (o gal ir nė vieno), kurie nagrinėtų bendrą abiejų poveikį. Kartu su kolegomis Niru Halevy iš Stanfordo universiteto ir Adamu Galinsky iš Šiaurės vakarų universiteto (Čikaga) jis nutarė užpildyti šią spragą. Juos ypač domino, ar mažieji Hitleriai atsiranda susiklosčius aplinkybėms, ar tokio tipo žmones paprasčiausiai traukia darbas, kuriame jie gali blogai elgtis. Tyrimo rezultatai visai neseniai buvo paskelbti leidinyje „Journal of Experimental Social Psychology“ („Eksperimentinės socialinės psichologijos žurnalas“).
N. Fasto eksperimente kiekvienam iš 213 dalyvių atsitiktine tvarka buvo paskirta viena iš keturių pozicijų su skirtingu statusu ir valdžia. Visi dalyviai buvo informuoti, kad dalyvauja tyrime apie virtualias organizacijas ir turės bendrauti su kolega studentu, kuris dirba toje pačioje pramanytoje konsultacijų bendrovėje, bet su juo nesusitiks. Tuomet dalyviams buvo paskirstyti vaidmenys: „idėjų kūrėjo“ pareigos, kurių esmė – kurti svarbias idėjas ir su jomis dirbti, arba „darbininko“ pareigos, kurių esmė – paprastas darbas, kaip antai korektūros klaidų paieška. Po eksperimento užpildyta anketa parodė, kad idėjų kūrėjo vaidmenį, kaip galima tikėtis, dalyviai gerbė ir juo žavėjosi. Lygiai taip pat nestebina, kad į darbininko vaidmenį buvo žiūrima iš aukšto.
Siekiant kontroliuoti dalyvių turimą valdžią, jiems buvo pasakyta, kad tyrimo pabaigoje vyks papildomo 50 dolerių prizo loterija, ir kiekvienas dalyvis, neatsižvelgiant į jo vaidmenį, galės nurodyti, ką turi atlikti jo partneris, kad galėtų toje loterijoje dalyvauti. Dalyviams, kuriems N. Fastas norėjo įkvėpti valdžios pojūtį, buvo pranešta, kad dar vienas jų vaidmens aspektas – įsakyti partneriui, ką jis privalo padaryti, idant galėtų dalyvauti loterijoje, ir kad jie kontroliuoja, kiek pastangų turi įdėti partneris, norėdamas laimėti tuos 50 dolerių. Be to, jiems buvo pasakyta, kad jų partneriui tokios kontrolės teisė nebuvo suteikta. Tuo tarpu nedaug valdžios turintiems dalyviams buvo pranešta, kad nors jie gali nustatyti, ką turi nuveikti partneris, jų partneris vis dėlto turi daugiau kontrolės, nes jeigu parinktos užduotys jam nepatiks, nedaug valdžios turintį dalyvį jis gali pašalinti iš loterijos.
Tuomet dalyviai gavo dešimties užduočių sąrašą ir jiems buvo liepta savo nuožiūra spręsti, kiek jų skirs partneriui (bet ne mažiau kaip vieną). Neinformavus dalyvių buvo atliktas atskiras N. Halevy ir A. Galinsky tyrimas. Jo metu pagrindiniame eksperimente nedalyvaujantys 58 asmenys turėjo įvertinti kiekvieną iš dešimties galimų užduočių nustatydami, kiek jos realiai yra žeminančios, niekinančios, menkinančios, keliančios nesmagumą ir nepatogumą. Penkios iš dešimties buvo įvertintos kaip itin žeminančios, įskaitant „penkis kartus pasakyk „Aš šlykštus“ ir „tris kartus sulok kaip šuo“. Likusios penkios įvertintos kaip ne itin žeminančios, įskaitant „papasakok eksperimentatoriui juokingą anekdotą“ ir „50 kartų suplok delnais“.
Tiek statusą, tiek valdžią turėję dalyviai ne itin žemino savo partnerius: vidutiniškai tiems partneriams jie skyrė 0,67 žeminančios užduoties. Nedaug valdžios ir žemą statusą bei nedaug valdžios ir aukštą statusą turintys dalyviai elgėsi panašiai: vidutiniškai skyrė po 0,67 ir 0,85 žeminančios užduoties. Tačiau žemą statusą, bet daug valdžios turintys dalyviai – klasikinis „mažojo Hitlerio“ derinys – savo partneriams vidutiniškai liepė atlikti 1,12 itin žeminančios užduoties. Statistiškai tai labai reikšmingas skirtumas.
Žinoma, daug valdžios ir žemą statusą gavusių dalyvių eksperimento kvadrante ne visi elgėsi blogai. Įtaką gali daryti ir asmenybės bruožai. Bet kaip ir ankstesnių eksperimentų metu, kai atsitiktinių visuomenės narių buvo prašoma vaidinti kalėjimo prižiūrėtoją arba tardytoją, N. Fasto rezultatai rodo, kad esant tinkamoms aplinkybėms daug gana paprastų žmonių neatsispirs ir ims blogai elgtis.
