Kodėl oro pajėgų ateitis priklauso nepilotuojamoms sistemoms?
Rugsėjo 30-ąją atokiame dulkėtame kelyje Jemeno gilumoje Anwaras al Awlaki su keliais kolegomis iš „al Qaedos“ sustabdė savo pikapą. Suvokti, kas netrukus įvyks, jis turbūt teturėjo sekundės dalį. Bet raketos, nukovusios efektyviausiai dirbusį „al Qaedos“ propagandininką, smūgis nebuvo tikra staigmena. Tai tiesiog naujausias pavyzdys, kaip ginkluoti nepilotuojami amerikiečių orlaiviai „Predator“ ir „Reaper“ keičia kovų su šalies priešais sąlygas palikdami galimybę bėgti, bet ne pasislėpti.
Akronimus įsimylėję JAV karininkai linkę A. al Awlaki nukovusio mechanizmo nevadinti „tranu“ („drone“ anglų kalboje reiškia traną ir nepilotuojamą orlaivį – vert. past.). Tam tikra prasme jie teisūs. Gamtoje tranai – vargani, niekam tikę padarai, kurie nei renka medų, nei turi geluonį. Vargu ar tai nusako nuotoliniu būdu pilotuojamus orlaivius „Predator MQ-1“ arba „Reaper MQ-9“. Prikrauti sudėtingų jutiklių ir ginkluoti „Hellfire“ raketomis bei lazeriu valdomomis bombomis jie patruliuoja Afganistano padangėse, mirtinai tiksliai smogia teroristams gentinėse Pakistano, Jemeno ir Somalio teritorijose, o Libijoje kovojant prieš Muammaro Qaddafi pajėgas NATO padėjo pasukti įvykius palankia linkme. Pavadinimai nepilotuojamas oro transportas (NOT; angl. Unmanned Aerial Vehicles, UAV) arba nepilotuojamos oro sistemos (NOS; angl. Unmanned Aerial Systems, UAS) irgi šiek tiek klaidina. Kabinoje žmogaus gal ir nėra, bet kiekvienam „Reaper“ (didesnei, pragaištingesnei „Predator“ versijai) skraidinti reikia per 180 žmonių. Prie valdymo pulto visuomet sėdi pilotas (nors ir bazėje, kuri gali būti už 12 tūkst. kilometrų), o kitas karininkas valdo orlaivio jutiklius ir kameras.
Pastarąjį dešimtmetį NOS tapo mėgstamiausiu ginklu prieš terorizmą. Kovinio oro patruliavimo apimtys naudojant NOT nuo 2005 m. išaugo 1 200 proc. Nepraeina nė mėnuo be pareiškimų, kad nepilotuojamo orlaivio paleistos raketos nukovė dar vieną „al Qaedos“ ar Talibano lyderį. Dabar amerikiečių NOS tenka daugiau skrydžio valandų nei pilotuojamiems atakos orlaiviams ir daugiau pilotų rengiama būtent NOS valdyti, o ne pilotuojamiems analogams. Pernai karpydamas kitas puoselėjamas gynybos programas gynybos sekretorius Robertas Gatesas padarė viską, ką gali, kad nepilotuojamų orlaivių biudžetas ateityje nebūtų liečiamas.
Valdant Barackui Obamai, nepilotuojami orlaiviai teroristus gentinėse Pakistano teritorijose atakuoja dešimtkart dažniau: nuo vieno išpuolio per 40 dienų prezidentaujant George’ui Bushui iki vieno per keturias dabar. B. Obamos administracijos kovos su terorizmu vadovas Johnas Brennanas leido aiškiai suprasti, kad tuo metu, kai amerikiečiai per trejus ateinančius metus mažins pajėgas Afganistane, nepilotuojamų orlaivių atakų, kurios, jo tvirtinimu, iš dalies prisidėjo prie „al Qaedos“ artėjimo „prie liepto galo“, nebus atsisakoma. Atidžiai stebėdamas žmonių judėjimą iš penkių mylių aukščio ir operatoriams transliuodamas „gyvus kadrus“, niūrusis „Reaper“ ore gali kaboti iki 24 valandų ir smogti adatos galiuko tikslumu; dėl to jis tapo esminiu ginklu „ilgajame [JAV] kare“.
Bet ar tai reiškia, kad ateitis priklauso NOS? Ar užsidegimas dėl nepilotuojamų orlaivių nepradės blėsti karinių sluoksnių mintims pakrypus į grėsmę, kurią kelia už džihadistų kovotojus galingesni potencialūs priešai – tarkime, sparčiai kylanti Kinija arba branduolinių galvučių turintis Iranas? O gal misijose sprendimus dėl gyvybės ar mirties priimantis pilotas, kuris sėdi kabinoje, dauguma atvejų tebėra nerizikingiausias variantas, kaip tvirtina vėluojančio ir siaubingai biudžetą viršijusio „F-35 Joint Strike Fighter“, kuris eksploatacijai turėtų būti atiduotas 2016-aisiais, šalininkai? Jeigu atsakymas palankus nepilotuojamiems orlaiviams, gali būti, kad pasaulyje prasideda tikra karinių veiksmų revoliucija. Šioje revoliucijoje, bent iš pradžių, dominuotų JAV, kurioms tenka absoliuti NOS dauguma. Tačiau kitos šalys, kaip antai Didžioji Britanija ir Italija, taip pat nesnaudė dislokuodamos ginkluotus nepilotuojamus orlaivius, ypač Izraelis, kuris turi klestinčią NOS pramonę, o nepilotuojamus orlaivius naudoja įvairiausiems tikslams.
Nepilotuojamų orlaivių esti visokių formų ir dydžių. Nors „Predator“ ir „Reaper“ sulaukia daugiausia dėmesio, jie tik didžiulio, margo nepilotuojamų transporto priemonių parko dalis. Nepilotuojamus aparatus sieja tai, kad žvalgybai, rekognoskuotei ir stebėjimui jie suteikia naują aspektą – galima žinoti, kur yra ir ką veikia priešas.
Kai kurie orlaiviai dideli, kaip antai „RQ-4A Global Hawk“ – reaktyvinis šnipinėjimo lėktuvas, kuris gali skraidyti bet kokiu oru, turi pažangų sintezuotosios apertūros radarą, kainuoja daugiau už naikintuvą F-18, per dieną gali išžvalgyti 53 tūkst. kvadratinių mylių teritoriją, o iki Australijos iš JAV nuskrido be degalų papildymo. Kiti aparatai – tai mikroprietaisai ar net (artimiausioje ateityje) nanoprietaisai, galintys vaizduoti paukštį arba vabzdį, įropoti į namus arba įsitaisyti ant lango atbrailos ir iš ten siųsti informaciją. O skalę tarp jų užpildo gausybė lėktuvų: nuo ranka paleidžiamų orlaivių, kurie primena didelį modelį, o jų paskirtis – kariams pranešti, kas vyksta už kitos kalvos, iki vidutinio dydžio katapultos išmetamų orlaivių, kaip antai „RQ-7B Shadow“, kuris turbūt apžvelgė daugiau teritorijų ir pastebėjo daugiau kovinių taikinių nei bet kuris kitas nepilotuojamas orlaivis.
Avilyje
Prieš porą metų JAV Karinės oro pajėgos savo mintis apie NOS vystymą paskelbė „Nepilotuojamų oro sistemų skrydžio plane 2009–2047 m.“. Šiame dokumente labiausiai stulbino pristatoma tinklu sujungtos NOS šeimos vizija. Siekiant nepilotuojamiems orlaiviams suteikti kuo daugiau lankstumo, jie būtų gaminami naudojant vienodus įvairių dydžių sklandmenis, pasitelkus modulinę, „atvirą architektūrą“. Šiandienio „Reaper“ vidutinio dydžio įpėdiniai galėtų atlikti daugiau veiksmų: ginti oro erdvę nuo priešų įsibrovimo ir pulti priešo oro gynybos pajėgas, t. y. atlikti visas užduotis, kurioms skirtas F-35. Didžiausios NOS dirbtų kaip ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės orlaiviai (angl. Airborne Warning and Control Aircraft, AWAC), degalų papildymo ore tankeriai, strateginiai transportiniai orlaiviai ir tolimieji bombonešiai. Kontroversiška tai, kad „NOS skrydžio plane“ pažymima, jog naujos kartos nepilotuojamiems orlaiviams dirbtinis intelektas suteiks didelę veikimo autonomiją, įskaitant – jeigu pavyks išspręsti teisinius ir etinius klausimus – gebėjimą nukauti šaudant.
Yra abejojančių, ar dirbtinis intelektas, kurio naudojimo pradžia visuomet atrodo esanti vos po kelerių metų, kada nors veiks pakankamai gerai. Bet jeigu karinių oro pajėgų „Skrydžio plane“ išdėstyta nuomonė yra teisinga, turėtų pavykti įveikti technines problemas. Po 30 metų turėtų būti techniškai įmanoma nepilotuojamiems orlaiviams suteikti visas pilotuojamų orlaivių turimas funkcijas, pridedant papildomų, būdingų tik nepilotuojamiems.
Bet vien dėl to, kad kažkas įmanoma, nebūtinai reiškia, kad tai pageidaujama. Pasirodžius pirmosioms NOS visi manė, kad jos labiausiai pravers užduotims, kurios laikomos „nuobodžiomis, purvinomis, pavojingomis, sunkiomis arba kitokiomis“.
„Nuobodžių“ ir „sunkių“ kategorijoms priskirtos stebėjimo misijos, kurioms reikia laiko ir tokios ištvermės, kokios iš pilotuojamų orlaivių įgulų negalima tikėtis. Aštuoniolika valandų taikinį stebėdamas „įdėmiu nemirkčiojančiu žvilgsniu“, kaip tai apibūdino vienas buvęs Centrinės žvalgybos valdybos direktorius, pilotas (arba pilotai pamainomis) gali stebėti veiklos pobūdį žemėje ir parinkti tinkamiausią momentą iššauti raketas. Būdinga NOS skirta „purvina“ užduotis būtų skrydis atlikti stebėjimus ar rinkti pavyzdžius po cheminės arba biologinės atakos. Pilotuojamiems orlaiviams per daug pavojingos misijos apima viską nuo priešo oro gynybos pajėgų tyrinėjimo iki stebėjimų teritorijose, kur numuštas pilotas galėtų būti panaudotas kaip įkaitas. „Kitokių“ kategorijai priklauso gausybė taktinių, pilotuojamiems orlaiviams neįkandamų žvalgybos misijų, kurias gali atlikti nedideli nepilotuojami orlaiviai.
Be ištvermės, NOS turi kitų potencialių pranašumų prieš pilotuojamus orlaivius. Jos pateikia smulkesnės informacijos apie taikinius, tad jų smūgiai paprastai tikslesni ir būna mažiau civilių aukų (klysta manantys, kad nepilotuojami orlaiviai nuolat sprogdina afganų vestuves). Jie gali būti pigesni, nes, be sistemų ir vietos, kurios reikia įgulos saugumui užtikrinti, yra mažesni. Tai neabejotinai pasakytina apie tokias NOS, kurias armija naudoja siekdama gauti daugiau einamosios informacijos apie padėtį, nors yra tendencija rinktis didesnius, brangesnius orlaivius. Be to, atlaisvinus vietą degalams ir atsisakius žmonių įgulos, kuri gali pavargti, NOS gali skristi kur kas ilgiau nei įprasti orlaiviai. Kovos su sukilėliais arba terorizmu misijose nepilotuojamus orlaivius diskretiškai naudoti lengviau nei pilotuojamus, nes didžioji jų priežiūrai reikalinga komandos dalis yra toli nuo konflikto zonos. Taip pat, skirtingai nuo pilotuojamų orlaivių, NOS nereikia rotacijos jas įvedant ir išvedant iš karo zonos. Net kai NOS operatoriai neturi ankstesnės skraidymo patirties, jų parengimui išleidžiama mažiau kaip dešimtadalis sumos, reikalingos greitojo reaktyvinio lėktuvo pilotui parengti.
Kinijai ir kitoms šalims kuriant tikslesnes balistines ir sparnuotąsias raketas, galinčias smogti judantiems taikiniams už 1 600 kilometrų, JAV ir jų sąjungininkės sunerimo dėl lėktuvnešių, kuriais nuo 1945-ųjų pasikliauja kaip pagrindine karinės galios priemone. Nerimą ne itin mažina lėktuvnešiui skirta F-35 versija, kurios kovinio veikimo spindulys (be išorinių degalų bakų) tik 1 100 kilometrų. JAV karinis laivynas atsiliepė pasiūlydamas tai, ką jie vadina nepilotuojamu lėktuvnešiniu stebėjimo ir atakos orlaiviu (angl. unmanned carrier-launched airborne surveillance and strike aircraft). Jau paprašyta finansavimo ir viliamasi (šiek tiek optimistiškai), kad eksploatacijai jis bus atiduotas iki 2018 m. Jeigu stambią, tolimojo veikimo NOS jūroje galima saugiai paleisti nuo perpildyto pakilimo denio, tai iš dalies sumažintų baimę dėl lėktuvnešių ateities.
Kitas potencialus NOS pranašumas, kad ginčytinoje oro erdvėje ateities modeliams galbūt pavyks išgyventi geriau nei pilotuojamiems orlaiviams. Kai nereikia vietos įgulai, galima projektuoti keistų, radarus apgaunančių nematomųjų formų nepilotuojamus aparatus. Be to, jie gali tapti „hipermanevringais“. Kompozitinės medžiagos ir aviacinių sistemų pažanga naujausiems orlaiviams leidžia atlaikyti tokias perkrovas (ypač ekstremalų šoninį pagreitį), kokių pilotas neištvertų.
Tačiau NOS palankūs ne visi argumentai. Tolesnių investicijų į pilotuojamus orlaivius šalininkai pažymi, kad dabartiniai nepilotuojami orlaiviai priklauso nuo dvipusio palydovinio ryšio. Nutrūkus duomenų ryšiui, nuotolinis pilotas nebegalės tiesiogiai valdyti orlaivio, ir šis turės pasikliauti sava programine įranga bei GPS. Planinėms misijoms tai gal ir tinka, bet kai reikia nuolatinės priežiūros, pažeidžiamumas dėl elektroninio trukdymo arba tiesioginės atakos prieš ryšio palydovus – Achilo kulnas. Duomenų ryšys gali nutrūkti ir be priešo pagalbos.
Nūdienos nepilotuojamus orlaivius veikia panaši problema – nedidelė delsa tarp nuotolinio piloto išsiųsto nurodymo ir orlaivio reakcijos (vadinamasis užlaikymas). O štai kabinoje sėdintis pilotas gali iškart reaguoti į grėsmę ir mėginti jos išvengti. Virš Irako, Afganistano, Jemeno ir Somalio dirbantys nepilotuojami orlaiviai gana saugūs, nes priešas neturi galimybių jiems pakenkti. Bet Bosnijoje dislokavus pirmuosius „Predators“, būta nemažai praradimų, nes serbai turėjo daug sovietinių raketų žemė–oras.
Kita problema, kad skrydžių vadovai NOS nedavė leidimo naudotis civiline oro erdve virš JAV ir Europos. 2010 m. Federalinė aviacijos administracija pradėjo bandymus, bet nebus lengva išsklaidyti baimę, kad, pilotui laikinai praradus NOS kontrolę, bendroje oro erdvėje ji nesusidurs su keleiviniu oro laineriu.
Daugumą tų silpnybių galima pataisyti. Norint sumažinti užlaikymą, iš nedidelių, saulės arba lazerio maitinamų itin ištvermingų nepilotuojamų orlaivių danguje galima sudaryti grandinę, per kurią būtų retransliuojami palydovo signalai. Bet siekiant realaus atsparumo, o kartu ir smarkiai išaugusių nepilotuojamų orlaivių galimybių, reikia, kad NOS turėtų daug daugiau autonomijos nuo jas valdančių žmonių. O tai kontroversiška tema.
Idant sumažėtų pilotų darbo krūvis, stambios NOS jau gali kilti ir leistis automatiškai. Jos nepadedamos gali nuskristi iki numatytos zonos ir didžiąją dalį to, kas vyksta žemėje, stebėti be operatorių pagalbos. Šiuo metu kiekvienas nepilotuojamas orlaivis turi atskirą pilotą. Bet JAV karinės oro pajėgos siekia, kad vienas pilotas vienu metu valdytų iki keturių nepilotuojamų orlaivių. Be to, siekiama eiti dar toliau sukuriant iš esmės autonomines NOS, užprogramuotas skrendant būriais priimti lemiamų misijos sprendimų, idant būtų sutriuškinta priešo oro gynyba. Pasak karybos vizionierių, panaudojus dirbtinį intelektą nepilotuojamuose orlaiviuose gali netgi būti įmanoma įdiegti tam tikros formos etinį mąstymą.
Piliečių laisvių šalininkų grupės išreiškė nerimą dėl nepilotuojamais orlaiviais nukaunamų įtariamų teroristų – ypač A. al Awlaki, kuris buvo JAV pilietis, atveju. Tačiau kol kas nepilotuojamų orlaivių naudojimas iš esmės neprieštaravo Ženevos konvencija pagrįstam Ginkluotų konfliktų įstatymui. Jame reikalaujama, kad prieš ataką bet kuri ginklų sistema (pilotuojama ar nepilotuojama) turi sugebėti patikrinti, ar taikiniai tikrai kariniai, imtis visų priimtinų atsargos priemonių, kad būtų sumažinta žala civiliams, ir vengti neproporcingos šalutinės žalos.
Kol NOS pilotas gali pasitikėti duomenimis iš nuotolinių jutiklių ir tinklu perduodama informacija, jis pagal veiksmų pradžios taisykles turėtų sugebėti tinkamai įvertinti situaciją, kaip daro pilotuojamo orlaivio pilotas. Dėl unikalių NOS charakteristikų jos piloto padėtis šiuo atveju gali būti net geresnė. Laiko tiksliai įvertinti situaciją jam turėtų būti daugiau, jis nebus fiziškai išsekintas skrydžio reaktyviniu lėktuvu ir jam mažiau įtakos darys kovinis adrenalino antplūdis.
Priešas automatiškai trinamas
O kaip kitas žingsnis? Ar tai reiškia, kad nepilotuojamam orlaiviui reikia leisti iššauti pasikliaujant vien jo paties atlikta duomenų analize?
Didžiosios Britanijos Gynybos ministerija sako, kad atsakymas yra „galbūt“. Anksčiau šiais metais paskelbtame apgalvotame dokumente apie britų požiūrį į NOS ministerijos Plėtros, koncepcijų ir doktrinos centras tvirtino, kad jeigu valdymo sistema atsižvelgtų į ginkluotų konfliktų įstatymo principus (karinė būtinybė, žmogiškumas, proporcingumas, gebėjimas karinius taikinius atskirti nuo civilių) ir būtų tenkinamos veiksmų pradžios taisyklės, tuomet ginkluotas smūgis atitiktų teisines normas. Tačiau toliau sakoma, kad programinės įrangos bandymai ir tokios sistemos sertifikavimas bus brangus ir sudėtingas. O sprendžiant, kas yra proporcinga, dažnai tenka atsižvelgti į subtilius skirtumus ir imtis sudėtingų vertinimų. Autoriai daro išvadą, kad „Technologijai bręstant ir atsirandant naujoms funkcijoms, politikai turės suvokti potencialias teisines problemas ir konsultuotis ankstyviausiame bet kokios naujos sistemos pirkimo ciklo etape“.
Atsargos generolas Davidas Deptula, kuris dar neseniai vadovavo JAV karinių oro pajėgų žvalgybos ir stebėjimo operacijoms, pritaria. Neseniai „Jane’s Defence Weekly“ jis sakė: „Technologiškai [autonomija] gali būti gana didelė, bet ribojantis veiksnys bus ne technologija, o politika.“ Vyriausiasis karinių oro pajėgų mokslininkas Markas Maybury pažymi, kad nepilotuojamiems orlaiviams gresiančių netikėtumų derinys beveik begalinis. Sistemų, kurios tikrai reaguos saugiai ir veiksmingai, projektavimui gali prireikti dešimtmečio ar daugiau. Karšti nepilotuojamų orlaivių šalininkai sutinka, kad net tuomet, kai nėra „dalyvaujančio žmogaus“, kuris NOS pilotuotų tiesiogiai, turbūt vis tiek reikės, kad žmonės stebėtų eigą ir galėtų įsikišti.
Etinės problemos tuo nesibaigia. Karo įstatymuose gal ir nieko nerašoma apie kovotojų pasirengimą dalyvauti pavojingose situacijose, tačiau kai kuriems šiurpi atrodo mintis, jog chirurginiu tikslumu nukovęs tuzinus žmonių Pakistane, Nevadoje dislokuotas NOS pilotas po kelių valandų jau važiuos namo vakarieniauti su šeima. Dėl ypatingo atstumo jausmo, kuris būdingas nepilotuojamų orlaivių kovoms, atakų taikiniams artimi žmonės gana sėkmingai JAV polinkį naudoti tokius orlaivius galėjo pateikti kaip bailius, pranašesne technologija prisidengusio chuligano veiksmus. Žvelgiant toliau į priekį baiminamasi, jog įsitraukimo į kovą slenkstis dėl NOS ir kitų automatinių žudymo mašinų pasidarys toks žemas, kad neliks pagrindinio varžančio elemento. Robertas E. Lee pasakė: „Gerai, kad karas toks siaubingas, kitaip jis mums pradėtų per daug patikti.“ Dėl nepilotuojamų orlaivių lyderiai karą gali pamėgti labiau.
NOS populiarėjimą gali pristabdyti ir žemiškesnės kliūtys. Vašingtone įsikūrusios idėjų kalvės „Brookings Institution“ XXI a. gynybos iniciatyvos direktorius Peteris Singeris sako, kad tuo metu, kai mažinamos gynybos išlaidos, NOS pirkimo ir plėtojimo šalininkų gali būti mažiau nei galingų ir konservatyvių grupių, įskaitant skeptiškus karinio aparato biurokratus, greitųjų reaktyvinių lėktuvų pilotus ir Kongreso narius, kurie kovoja už tradicinių ginklų programų ir su jomis susijusių darbo vietų išsaugojimą. Bet neseniai „Armed Forces Journal“ paskelbtame straipsnyje P. Singeris daro tokią išvadą: „Nors biudžetinė aplinka, pirmosios kartos apribojimai ir pasikliovimas „pasitvirtinusiu“ dažnai yra lemiamos kliūtys pokyčiams, istorija taip pat rodo, kad ateičiai kelio jos užkirsti negali.“ Prieš dvejus metus R. Gatesas pripažino, kad F-35 turbūt bus paskutinis pilotuojamas atakos naikintuvas. Procesas gali užtrukti ilgiau, nei mano vizionieriai, bet pilotai kabinoje jau tapo nykstančia rūšimi.
