Įmanoma pakartoti?
Sakoma, kad krepšinio komandų neįmanoma palyginti, nes jos žaidžia skirtingomis epochomis, skirtingu greičiu ir prieš skirtingus varžovus. Tačiau lyginti – beprotiškai smagu. Prasidėjus Eurolygos sezonui IQ svarsto, kuris Kauno „Žalgiris“ – 1998–1999-ųjų ar šiemetis – yra geresnis?
Statyti vieną šalia kito prieš 13 metų Eurolygoje debiutavusį (ir titulą iškart iškovojusį) ir šiemetį „Žalgirį“ atrodo beprasmiška. Vien todėl, kad dabartiniai LKL čempionai dar nieko neiškovojo, o žaidimas sezono pradžioje jau ima klibinti trenerio Iliaso Zouroso kėdę, tiksliau – savininko Vladimiro Romanovo kantrybę.
Kita vertus, tarp 1998–1999 m. bei šiemečio „Žalgirio“ yra ir įdomių paralelių. Pirmiausia, kaip ir prieš 13 metų, NBA lygos gyvenimą sukaustė lokautas, o tai ir tuomet, ir dabar atvedė į Kauną panašaus amplua amerikiečių gynėjų. Antra – ir auksinio, ir šiemečio „Žalgirio“ stuburas suformuotas iš Lietuvos rinktinės krepšininkų. 1998 m. pasaulio čempionate žalius rinktinės marškinėlius vilkėjo šeši Kauno ekipos krepšininkai. Šiemet Europos čempionate Lietuvai atstovavo keturi žalgiriečiai, o Mindaugas Kuzminskas buvo kviečiamas į rinktinės stovyklą (pernai komandoje žaidė ir Tadas Klimavičius – red. past.).Trečia – turbūt mažai kas ginčytųsi, kad „Žalgiris“ būtent šiemet subūrė galingiausią sudėtį nuo užburiančio 1998–1999 m. sezono. Ar ši komanda gali prilygti legendiniam „Žalgiriui“, parodys tik spalio 17 dieną prasidėjęs Eurolygos sezonas. „Žalgirio“ vadovai puse lūpų kalba ir apie Eurolygos finalo ketvertą, o tai būtų taip pat pirmas toks tolimas žygis nuo 1999-ųjų? Taigi – ar šiemetis „Žalgiris“ pajėgus pakartoti pirmtakų laimėjimus?
Skylė puolėjo vietoje
Jokia paslaptis, kad įžaidėjas – pusė komandos. Tyusas Edney 1998–1999 m. „Žalgiryje“ buvo net gal didesnė dalis, o po pergalės Eurolygoje buvo oficialiai paskelbtas dievu.
Ty Lawsonas į Kauną šiam sezonui atvyko būdamas ryškesnė figūra NBA arenose nei tais laikais buvo T. Edney. Ir atvyko su sąlyga, kad pasibaigus lokautui keliaus atgal į stipriausią planetos lygą. Abu krepšininkai – labai panašaus ūgio (180 cm ūgio T. Lawsonas dviem centimetrais aukštesnis), bet praraja tarp jų žaidimo stiliaus – plati kaip vandenynas. T. Edney labai greitai prisitaikė prie europietiško krepšinio ir savo nardymais po krepšiu šiurpindavo kiekvieno varžovo sirgalius. T. Lawsonas yra stipresnis fiziškai ir geriau pataiko iš tolimų nuotolių (vien ko vertas 10 pataikytų tritaškių NBA rekordas), tačiau sezono pradžioje rungtyniauja per daug tiesmukai ir nuspėjamai. Palyginti du įžaidėjus, pranašumas priklauso T. Edney, o jei T. Lawsonas ir toliau neperpras gynybos dvigubinimo, tas atotrūkis gali pasirodyti dar ryškesnis.
„Žaliojo pragaro“ strategas.
Antro numerio vietoje auksinis „Žalgiris“ turėjo Anthony Bowie, šiemetis – Sonny Weemsą. Pastarasis iš NBA atvyko būdamas 10 metų jaunesnis nei kažkada buvo Antanas. Tai – turbūt svarbiausias skirtumas, nes užburianti A. Bowie asmenybė, lyderio savybės ir humoro jausmas buvo ne mažiau reikšmingi pergalingoje kelionėje nei varžovus pribaigiančios bombos, kaip 1999 m. Eurolygos finale su Bolonijos „Kinder“. S. Weemsas – kitoks: jis tylesnis ir ne toks žaižaruojantis, tačiau daug atletiškesnis, staigesnis ir veržlesnis. Šioje pozicijoje „Žalgiris“ apsipirko ne ką prasčiau nei prieš 13 metų.
Trečias svarbus anuomečio „Žalgirio“ pirkinys buvo Jiri Zidekas. Taip pat iš NBA atvykusio čeko analogas šiemet – serbas Milovanas Rakovičius. Žaidimo stiliumi jie taip pat skiriasi, tačiau J. Zidekas buvo, o M. Rakovičius yra fiziškai labai stiprūs krepšininkai, leidžiantys treneriams be rūpesčio keisti pagrindinį vidurio puolėją.
„Žalgiriui“ verkiant reikia pajėgesnio lengvojo puolėjo, o rinkoje lyg tyčia yra traumas baigiantys išsilaižyti Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis…
Beje, tarp pastarųjų taip pat daug panašumų. Tiesa, Eurelijus Žukauskas tais laikais buvo šešeriais metais jaunesnis nei dabar yra Robertas Javtokas. Tačiau abiejų koziris pirmiausia yra gynyba, o R. Javtokas pastaraisiais metais išmoko neblogai mėtyti puskablius – tai buvo ir svarbiausias E. Žukausko koziris. Abiejų šių vidurio puolėjų pagrindinis trūkumas irgi tas pat – baudų metimai. Taigi po krepšiu, galima sakyti, „Žalgiris“ šiemet turi beveik tokį pat tandemą, kaip auksiniame sezone.
Sunkiojo puolėjo pozicijoje pranašumu jau gali pasigirti šiemetė Kauno komanda. Paulius Jankūnas ir Tadas Klimavičius puikiai keičia bei papildo vienas kitą, kai tuomečiame „Žalgiryje“ didysis krūvis tekdavo Tomui Masiuliui, pasižymėjusiam itin gera uosle atkovotiems kamuoliams (bet iš esmės tik tuo), ir jį kartais keisdavusiam Mindaugui Žukauskui. Apskritai 1998–1999 m. „Žalgiris“ dažniau žaisdavo mažesniu penketu ir griebdavo varžovus greitu krepšiniu, o šiemetis pasižymi aiškia struktūra pagal krepšinio vadovėlius.
Auksinio sezono Darių Maskoliūną atitinka DeJuanas Collinsas (pirminė abiejų užduotis – gintis), o Artūras Milaknis, Tomas Delininkaitis ir Marko Popovičius šiemetei komandai suteikia tokių atspalvių, kokių trūko Jono Kazlausko ekipai.
Bet itin didelė praraja, nepalanki šiemečiam „Žalgiriui“, yra lengvojo krašto pozicija. Po T. Edney antras svarbiausias auksinės ekipos narys buvo savo žydėjimą pasiekęs Saulius Štombergas, jį patikimai keisdavo Dainius Adomaitis ir M. Žukauskas, o šiemet Kauno klubas turi tik vieną tikrą „trečiąjį numerį“ M. Kuzminską. 22 metų 205 cm ūgio puolėjas sparčiai žengia į priekį, vis dažniau sužiba ir Jungtinėje VTB lygoje, tačiau tikėtis stabilaus ir naudingo žaidimo kiekvienose Eurolygos rungtynėse – naivu.
„Žalgiriui“ verkiant reikia pajėgesnio lengvojo puolėjo, o rinkoje lyg tyčia yra traumas baigiantys išsilaižyti Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis…
Treneriams reikia laisvės
„Jei komanda laimi, laimi žaidėjai. Jei pralaimi, pralaimi treneris.“ Ši frazė kasdien pavartojama šimtus kartų rašant ar kalbant apie komandines sporto šakas. Tačiau toks posakis pernelyg nuvertina tikrąjį stratego indėlį, nes būtent toje, svarbiausia komandoje turinčia būti galvoje gimsta pergalingi sprendimai ir sumanymai.
Po 1998–1999 m. sezono Jono Kazlausko pavardę sužinojo visa Europa. Autoritetingas specialistas sukūrė tą žaidimo stilių, kuris buvo pramintas „žaliuoju pragaru“. Galima pagrįstai teigti, kad tuomet 44-erių J. Kazlauskas žvelgė į krištolo rutulį nuspėdamas, jog būtent toks – uraganiškas, atakuojantis, didele sparta ir intensyvumu paremtas – krepšinis yra šio žaidimo ateitis.
Svarbiausia, kad J. Kazlauskas turėjo visišką laisvę savo idėjoms įgyvendinti. Nors vienas savininkų Šabtajus Kalmanovičius mėgdavo sėdėti ant komandos atsarginių suolo ir net dalyvauti pasitarimuose, nei jis, nei kiti „Žalgirio“ vadovai (o tai buvo paskutinis sezonas, kai jie tebebuvo vieningi) nesumąstydavo kištis į stratego darbą.
V. Romanovas ant „Žalgirio“ atsarginių suolo (kol kas?) nesėdi. Tačiau jau legendomis apipinti lapeliai su nurodymais Iliasui Zourosui, pastaruoju metu persikėlę į modernesnį „iPad“ ekraną, ragino suklusti – ar „Žalgiryje“ iš tiesų paskutinis žodis priklauso graikui?
Turbūt nieko nenustebino ir tai, kad I. Zouroso karjera Kaune baigėsi taip greitai. Faktas vienas – 1998–1999 m. „Žalgiris“ yra gerokai pranašesnis vien tuo, kad tada visi žinojo savo vietą ir savo pareigas. Ir niekas nebandydavo lįsti į svetimą teritoriją.
Šiemetis „Žalgiris“ turi puikų sėkmės receptą savo istorijoje. Tačiau problemos pačios neišsispręs. Jei puolėjo pozicija ir toliau liks apgyvendinta taip pat „gausiai“ kaip Sachara, o vyriausiasis treneris, kad ir kas juo būtų, neturės sprendimų laisvės, Eurolygos finalo ketvertas (o gal net ketvirtfinalis) liks tik klubo vadovų lūpose. O tai, metus tokius didelius pinigus, būtų tikrai gėdinga.
Gediminas Reklaitis
