Kapitalizmas šiandien neturi problemų. Iš tiesų ši sistema dar niekada taip gerai nefunkcionavo. Daugiausia problemų kelia politikai. Kita vertus, lėti demokratiniai procesai taip pat nereiškia, kad jie yra ydingi. Nuomone apie dabartinius ekonomikos iššūkius dalijosi pagrindinis šiųmečių verslo apdovanojimų „Swedish Business Awards“ pranešėjas, verslo guru Kjellis Nordströmas. Jį kalbino IQ apžvalgininkas Andrius Matuliauskas.
Prieš dešimt metų parašėte knygą „Funky Business“. Joje pristatėte įdomią idėją: žodis funky yra muzikinis terminas, o jūs jį panaudojote verslo srityje. Tad kaip atrodo funky verslas?
– Taip, tai iš tiesų muzikinis terminas. Jeigu pabandytumėte funky iš anglų kalbos išversti į bet kokią kitą kalbą, pamatytumėte, kad tai vargiai įmanoma, nes funky reiškia kvapnus, skirtingas, netelpantis į rėmus, keistas. Tai labai daug įvairių dalykų, o to neįmanoma tiksliai išversti.
Funky stiliaus ištakų galima aptikti džiaze, jis turi sąsajų ir su hiphopu. Tai yra eksperimentinis muzikos stilius. Savo knygoje būtent tai ir norėjome pasakyti, kad verslo bendruomenei atėjo metas suprasti, jog eksperimentavimas yra naujos žaidimo taisyklės. Era, kai verslo žmonės vaikšto apsirengę kostiumais ir atrodo kaip armija, baigėsi. Toks valdymo stilius nebeveikia. Dabar mums reikia eksperimentų, nešabloninio mąstymo, funky reikia ne tik muzikoje, bet ir versle.
Kalbant apie šią koncepciją, kokios bendrovės galėtų atitikti reikalavimus ir būti vadinamos funky? Galbūt „Apple“?
– Aišku, „Apple“ yra viena jų, tačiau yra ir daugybė kitų, pavyzdžiui, „Virgin“, daug skandinaviškų bendrovių, kurios nėra plačiai žinomos, nes yra nedidelės, tačiau dirba šiek tiek kitaip negu tradicinės kompanijos.
Kiek jūsų apibūdinamas verslo modelis priklauso nuo vadovaujančio žmogaus? Pavyzdžiui, dabar nuogąstaujama, kad mirus Steve’ui Jobsui „Apple“ gali nesugebėti pasiekti tokių rezultatų, kokių ji pasiekė jam vadovaujant?
– Neturėtume pamiršti, kad verslas, verslo įmonė yra maža diktatūra. Ir tai pagrindinis verslo principas. Jeigu ieškotume atitikmenų politinėse sistemose, tai įmonė yra kaip planinė ekonomika, kur vadovas atlieka generalinio sekretoriaus pareigas, direktorių taryba yra politinis biuras, nustatinėjantis 2, 3 ar 5 metų planus. Tai autoritarinis režimas, o kai diktatorius pasitraukia, režimo laukia reformos.
Vis dėlto kai bendrovės tampa tokios didelės, kokia „Apple“ yra šiandien, jose egzistuoja tam tikra tvarka ir procedūros, yra išplėtota sistema, kuri leis bendrovei nenuklysti nuo ankstesnės krypties ateinančius kelerius metus. Todėl jokia katastrofa „Apple“ kol kas negresia, jie turi užtektinai idėjų, kurios jiems užtikrins sėkmę artimiausioje ateityje. Didžiausias klausimas, kas bus po 10 metų?
Galima rasti ir kitų bendrovių pavyzdžių, tarkime, „Ikea“. Tai privati kompanija, jos savininkas vis dar gyvas, jam 85 metai. Jeigu jis būtų miręs prieš 10–15 metų, bendrovė būtų atsidūrusi sudėtingoje situacijoje. Tuo metu ji augo labai greitai, ji nebuvo gerai subalansuota, tačiau dabar „Ikea“ turi tokią tvirtą procedūrų ir principų sistemą, kad savo veiklą sėkmingai galės tęsti dar ilgai po to, kai jos įkūrėjas pasitrauks.
Ar versle autoritarinis režimas gali būti veiksmingesnis negu demokratija?
– Taip. Autoritariniai režimai gali greitai įgyvendinti didelius pokyčius. Jeigu pažiūrėtumėte į šiandienę „Nokia“ situaciją, jiems reikia keistis ir tai reikia daryti labai greitai, kad išliktų. Nėra laiko susitikimams, nėra laiko diskusijoms, tam paprasčiausiai nėra laiko. Reikia uždaryti šitą gamyklą, investuoti į šią technologiją, iki kitų metų parengti aną produktą. Demokratijai vietos čia nėra. Todėl šia prasme tai yra efektyvus valdymo būdas. Bloga žinia ta, kad taip gali nueiti neteisinga kryptimi ir labai greitai.
Tai, kad verslo srityje vyrauja autoritarinis požiūris, o valstybės gyvenime – demokratinis, yra pagrindinė priežastis, kodėl verslininkams ir politikams taip sunku susikalbėti. Jie juk iš skirtingų pasaulių. Verslo lyderiai yra diktatoriai ir jie nori, kad politikai darytų viena ar kita. Tačiau jie nesupranta, kad demokratinėje sistemoje galioja visai kitos žaidimo taisyklės.
Užsiminėte apie verslininkų ir politikų bendradarbiavimą. Neseniai pasirodė dviejų Harvardo ekonomistų knyga, kuri vadinasi „Kapitalizmui iškilusi rizika“. Autoriai joje argumentuoja, kad kapitalistinė sistema šiuo metu susiduria su didžiuliais iššūkiais, ir atrodo, kad vyriausybės jų vien savo jėgomis nėra pajėgios išspręsti. Jie siūlo, kad verslas galėtų susiburti kartu ir bandyti ieškoti sprendimo. Ar tai įmanoma ir verslas iš tiesų galėtų imtis tokios iniciatyvos?
– Ne. Šie ekonomistai ne tik klysta, jie yra absoliučiai neteisūs. Ši klaida susijusi su priežastimi, kurią ką tik aptarėme. Neturėtume pamiršti, kad politinė sistema yra ir turėtų išlikti demokratine sistema, kurios lyderius išrenka dauguma. Tai, kad visi piliečiai gali išreikšti savo valią rinkimuose, yra šios sistemos esmė. Verslas yra autoritarinis režimas, todėl idėja, kad mažos privačios diktatūros būtų įtrauktos į procesus, su kuriais susijęs bendrasis gėris, nėra vykusi.
Dėl to susiduriame su globalinėmis problemomis, kurias stengiamės spręsti lokaliais įrankiais.
Pagrindinis verslo užsiėmimas yra užsiimti verslu ir taip turėtų likti. Verslas neturėtų spręsti dalykų, susijusių su šalies saugumo politika, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemomis. Sprendimų priėmimas turėtų išlikti politikų rankose. Su verslu leidžiant jam veikti tose srityse, kurios nėra susijusios su komercija, reikėtų elgtis labai atsargiai. Šiandien turime organizaciją, kuri vadinasi Jungtinėmis Tautomis. Ar būtų gera mintis įkurti organizaciją, kuri vadintųsi Jungtinėmis korporacijomis? Nesu tikras, ar tai gera idėja.
Taip pat nesutinku su mintimi, kad kapitalizmas šiandien turi problemų. Jų turi politikai, o rinkos ekonomika dar niekada neveikė taip gerai, kaip šiandien. Faktas, kad bankai gali bankrutuoti, yra geras dalykas, kuris rodo, jog sistema iš tikrųjų veikia. Tai nėra kapitalizmo ar finansų problema, tai yra politinė problema. Europa šiandien gali sumokėti Graikijos skolas, o šalis, turinti 10 mln. gyventojų, sąjungai, kurioje gyvena 500 mln. žmonių, nekelia didelių sunkumų. Bet Graikijos atvejis rodo, kad nėra principo, procedūrų ir mechanizmo, kaip elgtis su ES šalimi, kuri artėja prie bankroto. Ir tai politinė, o ne ekonominė problema. Tai, kad Graikija skolinosi per daug pinigų, taip pat buvo politinė, o ne ekonominė problema, ir kapitalizmas su tuo niekaip nesusijęs.
Tačiau stebint procesą iš šalies ir matant, kaip politikams nepavyksta prieiti prie bendro sprendimo, verslininkams senka kantrybė. Pagrindo tikėtis spartesnių veiksmų yra ar ne?
– Gyvename atviroje ir liberalioje visuomenėje, už tai turime mokėti atitinkamą kainą – procesai užtrunka. Ir jie turėtų užtrukti, nes tokioje visuomenėje niekas savo rankose negali turėti šimtaprocentinės kontrolės. Dabartinėje situacijoje nematau nieko blogo, sprendimai turi užimti laiko. Turėtume džiaugtis, kad sprendimų priėmimas užtrunka, tokiu atveju jie yra gerai išdiskutuojami ir išnagrinėjami. Jeigu jie būtų priimami akimirksniu, tai nebebūtų demokratija, tokią sistemą vadintume kai kuo kitu.
Vadinasi, politikams reikėtų girdėti verslininkų argumentus, tačiau didelės svarbos jiems nesuteikti?
– Politikai turėtų įdėmiai klausytis verslininkų, tačiau daugeliu atvejų priimti sprendimus, kurie nesutaps su jų interesais. Švedijos finansų ministras visą laiką yra nepatenkintas bankais. Ir tai yra gerai, nes vyriausybės vaidmuo nėra tarnauti verslui, vyriausybės vaidmuo yra valdyti visą šalį, kur verslas yra tik jos dalis. Be jo, dar yra ligoninės, vyresni žmonės, centrinis bankas ir taip toliau. Valdžia turi į viską atsižvelgti.
Lietuvoje turime Laisvosios rinkos institutą, kuris sako, kad Vyriausybė pirmiausia turėtų pasirūpinti verslu sudarydama jam palankesnes sąlygas veikti, tai galop nulems ir geresnį visų žmonių gyvenimą. Jūs su šiuo teiginiu greičiausiai nesutiktumėte?
– Šis teiginys nėra klaidingas, jis yra trivialus. Jeigu turi problemų santuokoje, tai tiesiausias sprendimas yra skyrybos. Išsiskirk, ir reikalai pagerės. Bet gal problemą galima išspręsti su psichologo pagalba ir tokiu atveju nereikės skirtis. Vyriausybės užduotis yra stebėti ir rūpintis konkurencine aplinka, stabilia valiuta, lygiavertėmis sąlygomis verslui, palyginti su kitomis šalimis. Bet tai tik viena jos užduočių.
Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, iš pradžių buvo justi daug entuziazmo dėl rinkos ekonomikos ir kad ji turi magišką galią. Taip, ji turi magiškų galių, tačiau kartu su ja reikalingi reguliavimo mechanizmai, veiksminga teismų sistema, korupcijos nebuvimas ir kitos sudėtinės dalys. Matau, kad praėjus 20 metų atsiranda daugiau supratimo, jog atsakymas į visus klausimus nėra vien tik daugiau laisvosios rinkos, jis yra kur kas sudėtingesnis.
Kai kuriais atvejais laisvosios rinkos galėtų būti ir mažiau, nes rinka visko negali išspręsti. Atsakymas, kodėl Šiaurės šalims pavyksta tęsti savo sėkmės istoriją, yra tai, kad jos yra demokratiškos, išsiskiria mažu korupcijos lygiu ir turi rinkos ekonomiką.
Pasigirsta vis daugiau nerimaujančių balsų, kad dabartinė krizė gali sustabdyti globalizacijos procesus ir kad valstybės ateityje taps uždaresnės ir mažiau siekiančios bendradarbiauti. Ar pastebite tokių prielaidų?
– Esate teisus. Ši krizė yra ir globalizacijos krizė. Greičiausiai tai yra pirma tokia globalizaciją ištikusi krizė. Iki šiol ją vertinome išskirtinai gerai. Pasisakėme už globalizaciją – atviras sienas, nevaržomas keliones, importą ir eksportą be apribojimų, bendras valiutas. Visa tai buvo supergerai.
Problema ta, kad mes globaliais pavertėme daugybę dalykų pasaulyje ir visuomenėse, tačiau politinės ir teisinės sistemos išliko lokalios, mūsų mentalitetas taip pat išliko lokalus. Narkotikų gabenimas – globalus reiškinys, taršos problemos yra globalios, finansų rinkos taip pat yra globalios ir jų kontroliuoti negali nei Lietuva, nei ES, nei Vašingtonas. Kiekviena šalis gali kontroliuoti tik tai, kas yra jos teritorijoje. Dėl to susiduriame su globalinėmis problemomis, kurias stengiamės spręsti lokaliais įrankiais ir taip dar labiau jas padidiname.
Nemanau, kad globalizacija sustos, tačiau ji sulėtės. Galbūt ji vyko per greitai, todėl procesai išsprūdo iš mūsų kontrolės. Į priekį ateityje judėsime lėčiau, taip pat turėsime susilpninti vietines institucijas ir suteikti daugiau galių tarptautinėms institucijoms.
