Vartydamas naujausias kauniečio poeto Gintaro Patacko eilėraščių knygas tikras jo poezijos gerbėjas šyptelės: šis gyvasis klasikas iš Kauno jau turbūt gali sukurti eilėraštį apie bet ką: krepšinį, draugus, priešus, praeivius, orą ar telefonų knygą.
Kauno Laisvės alėja be G. Patacko neįsivaizduojama.
Laisvės alėjos kavinėse prie staliukų ne vienus metus ekspromtinio eiliavimo talentą šlifavęs G. Patackas naujausiose savo eilėse, rodos, tik meistriškai žaidžia žodžiais, tačiau, žiū, blyksteli
gilios išminties deimantas: vienas, kitas, trečias. Kaip ir geriant kavą su juo: rodos, kalba nerimtai, tarsi šaipydamasis iš savęs ir kitų, tačiau tik – bac – ir įsmeigia aštriabriaunį įžvalgos peilį tiesiai į taikinį.
Ar išties galite parašyti gerą eilėraštį apie bet ką?
– „Dviejose minutėse šlovės“ eiliuotai kalbėti apie kažką – tai vadinasi įdirbis, įdirbis. Kai nuo mažens žongliruoji žodžiais, atsiranda tam tikras automatizmas.
Koks jausmas matyti, kad tavo eilėraštis virto grandiozinės šventės dalimi – jūsų „Oratorija krepšiniui“ nuskambėjo „Žalgirio“ arenos atidarymo metu?
– Jausmas dviprasmiškas. Per televizorių mačiau daugiau „Maximos“ vištų kulšelių ar spagečių negu oratorijos. Mano pageidavimas būtų – mažiau reklamos per tokius renginius.
Bet juk jūs ir pats kadaise esate parašęs ne vieną reklaminį tekstą…
– Patikėkite, aš tikrai tuo nesidžiaugiu – žagsiu nuo reklaminių vaišių, kurias kadaise pats ir pasėjau.
Kitos knygos eilėraščiai – jau pakeliui?
– Nuo birželio vidurio apskritai nieko nerašau – neįdomu darosi. Norisi įsikibti į jaunos balerinos padurkus ir sušokti paskutinį savo karo kirvio užkasimo šokį. Knygų rašymas – gana nuobodus ir nepelningas reikalas, nebeviliojantis visiškai, žadantis skurdą senatvėje. Ir tai nėra maloni vizija.
Gintaras Patackas „Manęs nebus kai kada“,
„Kauko laiptai“, 2011, 120 p.
Gintaras Patackas, Arvydas Palevičius
„Širdies aikštėj jų kenotafas“, „Indigo print“, 80 p.
Kalbėjosi Žilvinė Petrauskaitė
