Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines ant artimųjų kapų mirgės žvakių liepsnelės. Žvakių, pirktų prekybos centre ir pagamintų fabrike Lietuvoje, Lenkijoje, o gal Kinijoje. IQ žurnalistė Ieva Rekštytė ir fotografas Darius Markūnas nuvyko į Margionių kaimą Dzūkijoje pasimokyti lieti vaško žvakes senuoju būdu.
Kuo toliau vingiuoji per pušynus, žavias samanomis apžėlusiaskalveles ir kuo rečiau prasilenki su automobiliais – tuo vis labiau nusimeti miesto rūpesčius.
Skubrius praeivius keičia ramiai vaikštinėjantys kaimo žmonės – iš tiesų čia nesinori niekur skubėti. Gali kelias valandas sugaišti pilstydamas kvapnų bičių vašką ir liedamas žvakeles. Užsukame į jaukią etnografės Onos Drobelienės sodybą. Čia mus pasitinka šuns lojimas ir dar vienas užrašas, skelbiantis, kad tikrai nepasiklydome ir atvykome į Margionių kaimą. Etnografė prieš pradedant žvakių liejimo procesą perspėja, kad jei tik būsime nekantrūs, nervingi ar kokių kitų neigiamų emocijų turėsime – nepavyks išlieti žvakių. Klusniai linktelime ir žiūrime, kaip ji ištraukia lanką su šešiolika mažų „ragelių“, riša jį palubėje, ieško lininių siūlų ritinio ir sako: „O dabar gaminsime dagčius.“
Liepia užlenkti rodomąjį pirštą ir vynioja siūlą. Nuo jo priklauso, kokio ilgio bus žvakė. Paskui mus palieka prie dagčių gamybos, o pati atsineša didelį vaško luitą. Deda tą gabalą į puodą ir užkelia ant krosnelės. „Yra daug būdų, kaip lieti žvakes, bet šitas pats autentiškiausias“, – kabindama dagčius ant lanko pasakoja ji. Laukiame, kol sušils vaškas. Nosį jau kutena malonūs kvapai. Kalba pasisuka apie teigiamą žvakių energiją. Klausiu, ar Ona ją pastebėjusi.
Etnografė sako, kad į tai daug gilintis nereikia, pakanka pajusti, kad degant žvakei ir po namus pasklindant maloniam salsvam kvapui tiesiog nepavyktų būti piktam, suirzusiam – aplanko visiška ramybė. Ona pasakoja, kad bet kur tokią žvakelę užsidegusi jaučia, tarytum blogų žmonių akys nenužiūrės, o ir iš tos patalpos visi geresni išeis. Anksčiau manyta, kad vaškinių žvakių net šventinti nereikia, o pati bitė – ypatingas, šventas sutvėrimas. Ne veltui jos „nenugaišta“, o „miršta“. Seniau ir pati žvakė turėjo kitokią, ypatingesnę prasmę žmogaus gyvenime. Vos gimus vaikui šeimoje buvo išliejama žvakė, kuri uždegama per krikštynas, vėliau Komuniją, vestuves ir galiausiai tos pačios žvakės liepsna palydėdavo į aną pasaulį.
Vaškas jau sušilo. Ona stato puodą po pakabintu lanku su nutįsusiais dagčiais, ima puodelį ilga rankena ir pradeda pilstyti vašką. Pila jį nuo dagčio viršaus ir pastebi, jog reikia, kad vaškas iki pat galo dagtį aplietų. Pila ant kiekvieno, vis pasukdama ratą. Stebime tylėdami. Lininiai siūlai pamažu pradeda priminti laibus gintarinės spalvos makaronus. Onai apsukus dar kelis ratus, jau, žiūrėk, gali lengviau įsivaizduoti, kaip iš šių plonyčių figūrėlių gali išeiti žvakės. Etnografė sako, kad šio amato išmoko iš senųjų Šilų dzūkų kaimų močiučių ir nuo to laiko pati kitus moko ir savo reikmėms, dažniausiai prieš Vėlines ir Grabnyčias, žvakes lieja.
Vaškas lengvai apteka aplink dagtį ir vos pradėdamas aušti šviesėja. Iš tamsios rudos, grikių medaus spalvos jis tampa sodriai gelsvas. „Vėl vaškas aušta“, – sako Ona ir stato puodą ant krosnelės. Ir po minutės siūlo pabandyti patiems lieti žvakes. Prisėdu, pasemiu vaško ir mėginu pilti, bet man jis kreivai žvakės šonais bėga. Ona sako, kad jau ir žvakė bus kreiva, nors galima pataisyti. Tereikia užpilti karšto vaško dar kartą, kad jis nuvarvintų kreivąjį sluoksnį. Žvakių liejimo ritualas (iš tiesų jis atrodo magiškai) lengvai hipnotizuoja, ir iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad reikia turėti specialų įdirbį. Tačiau niekad žvakių neliejusios rankos dar nejaučia vaško, reikia perprasti, kaip jis teka, per kiek laiko suaušta.
Etnografė kelias žvakeles jau nukabina nuo lanko, kiek sulygina paridenusi ant drobinio rankšluosčio ir stato į stovelius. „Žiūrime, ar degs mūsų žvakelės“, – sako ji ir uždega. Tylime ir sulaikę kvėpavimą žiūrime, kaip įsidega. Ona primena, kad jei žvakelės dega ramiai, nėra skersvėjų, niekas daug nevaikštinėja aplink – vaškas visai nevarva, jis tiesiog garuoja. O ir dega vaškinė žvakė ilgiau. Etnografė sako, jei nėra vėjo, uždegtas žvakeles kapuose galima rasti tebedegančias dar ir kitą rytą.
Vėl pakaitinusi vašką Ona ramiai „guldo“ naujus žvakės sluoksnius. Sako, kad perpjovę ją pamatytume panašias į medžio rieves. Pilstydama vašką etnografė pasakoja, kad toks užsiėmimas ypač jaukus ilgais rudens ir žiemos vakarais šeimos rate.
Žvakės jau visai apkūnios. Galima jas jau nukabinti nuo lanko, nupjaustyti galus, kol pasimatys dagtis, kiek palyginti jas rankomis ar padėjus ant kieto pagrindo palaukti, kol visai atauš. Ona klausia, ar norime, kad žvakės būtų tiesios kaip styga, ar verčiau palikti jas šiek tiek „banguotas“. Nutariame, kad gražiau, jei paliksime taip, kaip natūraliai nutekėjo vaškas.
Gauname dovanų po žvakę. Pasiimu savo kreivąją, klausiu, ar nesulūš vežant, bet Ona patikina, kad čia ne parafininės žvakės, kurios trupa ir lūžta, vaškinės lanksčios, parsivešiu nesugadinusi. Dar kiek pasigrožėję degančiomis žvakėmis ruošiamės grįžti į miestą. Visą kelią jaučiame tvyrantį salsvą vaško aromatą. Prisimenu ir Onos užmintą mįslę: aukšta liekna panaitė, ant galvos karūnaitė, kai karūnėlė žiba, ašarėlės byra. Spėkite, kas?
