(Vyčio Snarskio piešinys.)
Sovietmečio virtuvė, jei tikėtume mano vietiniais draugais, buvo ne tiek mažųjų valgio švenčių maldykla, kiek neformalių bendruomenių agora. Žinoma, pirmiausia galvoje dingteli pasakojimai apie perpildytų bendrabučių ir komunalinių butų virtuves, kuriose rinkosi vyrai ir moterys, keitėsi indais ir įrankiais, skolinosi druską ir laurų lapelius, gėrė ir rūkė, glamonėjosi ir kumščiavosi, pasakojo anekdotus ir stengėsi paslėpti tai, kas iš tiesų skaudėjo paširdžiuose, drumstė smegenis ir kėlė visokius ateities sapnus. Tačiau net ir laimingųjų iš blokinių namų virtuvės socialistinio deficito sąlygomis vargiai tiko gero maisto laboratorijoms. Nors, žinoma, buvo išimčių. Ypač svečių iš už geležinės uždangos priėmimų atvejais. Ir ypač puoselėjant kavos gėrimo tradiciją.
Iš tų laikų atminties driekiasi Viduklės koldūnų skonis ir kvapas. Tiesą sakant, jau nesyk galvojau pasidairyti po šias Klaipėdos–Kauno greitkelio pakeles, tik vis pritrūkdavo gero oro, patrauklios palydos, apetito, avantiūrizmo, o gal ir vaizduotės, be kurios su redaktoriais nesusikalbėsi. Šiandien visko turėjau per akis. Pirmiausia per akis tekėjo žavi mano pakeleivės šypsena, išsiskleidžianti klausantis mano samprotavimų apie maisto permainas. Tai, ką siūliau, mums abiem tiko. Viduklės koldūnai buvo miražas, kuris ją domino dėl to, kad jų klestėjimo metais ji buvo ką tik gimusi ir negalėjo prisiminti, o aš gyvenau geografiškai toli nuo jų kvapo. Tad tikroji koldūnų žemė abiem buvo terra incognita.
Viduklę nebuvo sunku surasti. Nuotykis prasidėjo pačiame miestelyje. Gyvenimas juda. Gatvelės ir šaligatviai tvarkomi. Stabdome arklius ties gyvatvorę karpančia pagyvenusia pora. Sveikinuosi pro pravirą langą. Sakau, vis dar sklinda garsas apie Viduklės koldūnus. O! Sena istorija, šypsosi mano amžiaus vyras. Bandau šmaikštauti ir klausiu: ar tiesa, kad sovietmečiu buvo sakoma, jog Viduklę garsina klebonas, kekšės ir koldūnai? Taip, buvo garsus disidentas, kliudė valdžiai, tai ir gandai buvo specialiai skleidžiami. Koldūnai? Pavėlavot keliolika metų. Ana ten, prie bažnyčios. Užkaltais langais. Prieš 30 metų nuolat buvo pilna pakeleivingų mašinų, švelnia vidukliškių tarme dėsto pašnekovas. Jis neskuba, mes neskubam, bet ką daryti su gastronominiu geismu?
Buvo kitas laikas. Žemaičių plentas vingiavo lėtai. Viduklė reiškė tik kokį kilometro vingį ir patrauklią pusiaukelę tarp Vilniaus ir pajūrio. Dabar būtų tuščia. Kam rūpi miestelis, kai leidžiamas 130 km/h greitis? Sakau, gal kas nors tęsia šaunias vidukliškių tradicijas? Taigi, Vėjukai prie greitkelio. Jei tiesiai šviesiai būčiau ėmęsis reportažo iš pakelės užeigos, greičiausiai būtų likęs užstalės pasakojimams, bet ne žurnalui. Dabar liko rusenti viltis. Pažvelgiau į savo keleivę. Stojam? Vėjukai – gana tipiška pakelės poilsio vieta. Konkuruotų su daugeliu kitų užeigų ir motelių, besiglaudžiančių prie svarbiausio Lietuvos kelio. Gal ir restorano istorija lygintina su kitais pasakojimais. Platėjantys keliai lenkia gyvenvietes. Tenykštės užeigos netenka klientų. Neįmanoma misija tiems, kuriems prieš akis galėtų iškilti mažo miestelio centrinės aikštės užeiga, kur sekmadienio ryte galėtum užklysti tradicinio varškės apkepo ar obuolių pyrago. Restoranėliai keliasi arčiau gyvenimo srauto, bet tai reiškia – tolyn nuo miestelių. Miestelėnams, progai nutikus, nuo jaukios aikštės tenka patiems važiuoti prie judraus greitkelio.
Žengiame vidun. Prie baro tiriantis merginos žvilgsnis ir mandagus labas. Ne, mums motelio nereikia, ieškome Viduklės koldūnų. Padavėja net nesupranta, kur čia šuo pakastas. Prieš ją pasijuntu jau ne tik maisto ekspertas, bet ir visažinis ar net įsimylėjęs Viduklės krašto kultūrą. Taip, turime koldūnų. Patys gaminame. Tokius mažučius. Pagaliau, it sąmokslininkai apsikeičiame šypsenomis su bendražyge. Prašome kavos, kad neprailgtų laukti, kol nulipdys dvi porcijas labai mažyčių koldūnų, susmulkins lašinukus ir svogūnus, išplaks grietinę. Skaitome meniu ir kalbamės apie dalykus, kurie tirpina jaudulį it arbata cukraus plytelę. Šiam reportažui netinka vardyti patiekalų ir jų kainų. Net neabejoju, kad jos neiškrinta iš lietuviškos pakelės užeigų standarto. Nebrangus, nepretenzingas ir mudviejų sulauktas patiekalas. Užmuškit, negalėčiau lažintis dėl mūsų mažųjų koldūnų gamybos laiko. Greičiausiai padaryti anksčiau ir sušaldyti. Tešlos pergalė prieš mėsos įdaro kruopeles. Italai leistų lygiomis teisėmis žaisti padažui, sviestui, žolėms, prieskoniams. Čia radome juodųjų pipirų ir druskos. Ne taip jau ir blogai. Ruduo pūtė nuo jūros. Stipriai. Saugiai pasislėpę už automobilio stiklo švilpėme redakcijos link. It vėjas, kuris nusineša metus, nuotykius, viltis ir koldūnus. Vėjukai gali būti gera vieta apie tai pagalvoti.
Vincentas Krupas
