Ar jie žino, ko nori?
Visame pasaulyje plinta protestai. Jų tikslas neaiškus. Neaiški ir jų reikšmė.
Tikslai galbūt nenuoseklūs, bet bendri bruožai aiškūs. Protestuose, kurių spalio viduryje daugiau kaip 900 miestų 80 su viršum šalių pridygo kaip grybų po lietaus, praktinių reikalavimų išsakyta nedaug, o kartais ko nors reikalauti net vengiama. Dalyviai mieliau renkasi tai, kas apibendrinta, o ne konkretu. Jų manymu, poreikis svarbiau už godumą. Jiems patinka, kai sprendimai priimami konsensusu, jie nepasitiki elitu ir mano, kad pastangų bei naudos pasidalijimas kapitalizme nesąžiningas. O toliau horizontas miglotas.
Daugelyje miestų (ypač Londone, kuris pasekė „Užimk Volstrytą“ pavydžiu iš Niujorko) protestuotojai įkūrė stovyklavietes, kurios numatytos neribotam laikui, o kitur jie atėjo ir vėl išėjo. Sunku nustatyti, kur protestų banga prasidėjo. Yra rodančių į Izraelį, kur visuomenės nepasitenkinimas taikėsi į maisto, būsto ir švietimo kainą. Pretenduoja ir gegužę pradėję, bet jėgų dar nepraradę Ispanijos „indignados“ – pasipiktinusieji. Bet protestuotojų prekės ženklas (tokį terminą ne visi jie palankiai sutiktų) labiausiai susijęs su Niujorku. Gyvuojanti jau antrą mėnesį „Užimk Volstrytą“ stovyklavietė Zuccotti parke (protestuotojams mielesnis senasis pavadinimas – Laisvės parkas) jau tapo turistų maršruto tašku. Lankytojai gali pradėti nuo 9/11 memorialo Pasaulio prekybos centro vietoje, tuomet pakilę į kalvą nusifotografuoti su vienu iš šimtų protestuotojų. Be to, į stovyklą žmonės ateina palinkėti sėkmės, įskaitant tokias garsenybes kaip Salmanas Rushdie, Susan Sarandon ir Naomi Wolf (ji buvo net trumpam areštuota).
Protestas daugiau kaip viena prasme gali atrodyti nukreiptas ne ten, kur reikia. Jau prieš daug metų kai kurios stambiausios finansinės bendrovės iš Volstryto išsikraustė į Manhatano centrą. Be išskirtinio šūkio „Mes tie 99 proc.“, plakatuose mirga didžiulė protesto temų įvairovė, ir daugelis nieko bendro neturi su nepakankamu rizikos įkainojimu, moraliniu pavojumi ir kitomis realiomis ar įsivaizduotomis finansinio kapitalizmo ydomis. Vieni nori apmokestinti turtuolius, kiti atimti sertifikatus iš verslo mokyklų. Priešiškos pastabos „Wal-Mart“ ir „Starbucks“ skaičiumi pranoksta adresuojamas bet kuriai Volstryto įmonei.
Bendras tonas kairuoliškas, nors jaunuolis su plakatu „End the Fed“ (Galą FED’ui) nurodomas kaip „Rono Paulo žmogus“, be to, šis prezidento posto siekiantis respublikonas libertaras ten turi bent saujelę rėmėjų. Demokratų užsakymu apklausas rengiantis Dougas Schoenas apklausė 200 dalyvių ir nustatė, kad dauguma yra gerokai į kairę nuo JAV vyraujančių pažiūrų. Beveik visi (98 proc.) sako, kad siekdami tikslų jie palaikytų pilietinį nepaklusnumą, o beveik trečdalis (31 proc.) prireikus pasitelktų smurtą.
Tačiau esant tinkamoms aplinkybėms net kraštutinių grupių poveikis gali būti didžiulis. Apie 35 proc. sakėsi norį, kad „Užimk Volstrytą“ judėjimas demokratams duotų tą patį, ką „arbatėlės“ (kuriomis dauguma protestuotojų bjaurisi) davė respublikonams. Ar tokia suirutė apskritai padidintų partijos galimybes laimėti – kitas klausimas.
Galbūt daugeliui pagrindinis tikslas – pasilinksminti. Bet protestas taip pat pagarsėjo tuo, kad skrupulingai laikosi tų demokratinių vertybių, kurios taip patiko JAV aprašiusiam kronikininkui iš Prancūzijos Alexisui de Tocqueville. Iki dviejų kartų per dieną sueinama į visuotinį susirinkimą aptarti darbo grupių pasiūlymus. Politikai prisibijo persekioti tokius disciplinuotus susibūrimus, o policininkai dažniausiai nesikiša. Jie mielai užsidirba už viršvalandžius.
O ką tiksliai reikštų laimėjimas?
Protestuotojai nesakė (ir dažnai atrodo nežiną), kas juos priverstų skelbti pergalę ir eiti namo. Pirmasis praktinis pasiūlymas – atšaukti karines operacijas užsienyje, kad būtų galima finansuoti stambią viešųjų darbų programą, sukėlė didžiulių vaidų. Lengviausias būdas plėsti protestą gali būti didesnis pilietinis nepaklusnumas. Tai pakursto moralinio pranašumo (ir persekiojimo) jausmus, bet ne itin padeda įgyti daugiau paramos. Tuo tarpu politinis protestų poveikis atrodo labai neaiškus. Protestuotojai viešai smerkia tai, ką laiko politikų, įskaitant Baracką Obamą, mėginimais įsiteikti. Profsąjungų parama, kuri galėtų pridėti jėgų, fragmentiška. Tokios profsąjungos kaip „Teamsters“ Niujorko eitynėse matosi, bet į jų pasiūlymus paremti finansiškai žiūrima atsargiai. Ispanijoje „indignados“ pakurstė pasipiktinimą socialistų vyriausybe taip padėdami centro dešinei, kuri turėtų laimėti lapkričio mėnesio rinkimuose.
Skirtingai nuo ankstesnių protestų prieš globalizaciją, daugelis naujausių, regis, prasidėjo spontaniškai. Kai kuriais atvejais tai, kas prasidėjo kaip atskiri renginiai, įsibėgėdami po truputį susijungė su protestais kituose miestuose ir kitose šalyse. Dėl to į technologijas linkę aktyvistai intensyviai susirašinėja ir dalijasi taktika, bet tai neprilygsta gerai sustyguotam pasauliniam spaudimui.
Europoje vaizdas panašus. Palapinių miestelyje Londone prie Šv. Pauliaus katedros, kuri labiausiai pagarsėjusi karališkosiomis vestuvėmis, prikarstyta šūkių, kuriuose dažniausiai pliekiami bankininkai (nors viename siūlomi „apkabinimai už dyką“). Draugiškas katedros dvasininkas policiją įtikino protesto neiškeldinti – bent kol kas (jeigu jis pradės gadinti vaizdą, požiūris gali pasikeisti). Šneki turizmo sektoriuje dirbanti australė Joanna Wilde sako, kad liks, „kol gausime, ko norime“, net jei kaip ir JAV neaišku, kas tai galėtų būti. Jos bičiulė Jan nori „daugiau lygybės ir empatijos“. Laikinojoje virtuvėje puodelius plaunanti studentė Jamie Lee sako, kad stovykla – tai „pasaulinio kapitalizmo pabaigos pradžia“. Dešimties punktų reikalavimų sąraše koneveikiamos mokesčių oazės ir verslo įtaka politikai.
Vokietijoje (kur nedidelis palapinių miestelis glaudžiasi Europos centrinio banko šešėlyje Frankfurte) protestai sutraukia daugiau vidurinės klasės ir netgi yra konkretesni. Dėl jų kilo pavėluota diskusija dėl šalies universaliųjų bankų. Dvidešimtmetis vardu Wolframas Sieneris televizijoje įveikė du žymius finansininkus. Finansų ministras Wolfgangas Schäuble sako, kad į protestus reikia žiūrėti rimtai. Opozicinės socialdemokratų partijos lyderis Sigmaras Gabrielis teigia, kad bankų ir finansų rinkų darbas buvo „masiškai nepalankus bendram labui“, nes joms leido politikai. (Iki 2009 m. spalio jis priklausė vyriausybei.) Prie „Užimk Frankfurtą“ prisijungė senesnė kovos su globalizacija grupė „Attac Deutschland“. Jie nori apmokestinti turtą ir bankų pelną bei padalyti stambius bankus.
Italijoje viskas visai kitaip. Ten bankų gelbėti nereikėjo. Italijos jaunimas labiau nepatenkintas dėl deginančio apmaudo, kad ūkyje, kuris daugiau kaip dešimt metų iš esmės stovi vietoje, stinga galimybių. Bet tai nepaaiškina smurto. Kai Romos centre prasidėjo taikios kelių dešimčių tūkstančių eitynės, kaukėti protestuotojai po kelių minučių apiplėšė prekybos centrą, išniekino bažnyčią, padegė kelis automobilius ir aikštėje prie vienos katedros grūmėsi su policija. Prie banko padėta primityvi bomba sunkiai sužeidė taikų protestuotoją, kuris mėgino ją nunešti į saugią vietą. Italijos vidaus reikalų ministras Roberto Maroni teisingai pastebėjo, kad susidūrimų pasekmės galėjo būti mirtinos. Viena riaušių policijos komanda vos išsisuko, kai protestuotojai padegė šarvuotą visureigį ir šis sprogo.
Kai kurie dėl prasto policijos darbo kaltina demoralizaciją sumažinus atlyginimus. R. Maroni nori įgaliojimų su protestais kovoti griežčiau, o meras mėnesiui uždraudė eitynes. Kai kurie kaltina kraštutinių kairiųjų bendruomenes, kuriose daugumą sudaro buvę skvoteriai. Viena tokių – „Askatasuna“, veikianti Turine, savo tinklalapyje paskelbė pareiškimą, kuriame sveikinamas masinis pasipriešinimas ir „šventas įniršis“ prieš griežtą taupymą.
Stovyklautojų laukia du pavojai. Vienas, kad juos patrauks oportunistiškai nusiteikę arba trenkti pašaliečiai, kurie nori atgaivinti trockizmą arba koneveikti JAV. Tokie tikslai gali pritraukti daugiau entuziastų paramos, bet pagrindinei masei, kurią iš esmės jaudina tik beatodairiški bankai ir nusmukusi ekonomika, protestai tuomet atrodo nuvalkioti ir jau pažįstami, o ne nauji ir švieži.
Antrasis pavojus, kad protestas naudoja savo energiją. Valdant didžiulę stovyklavietę miesto centre reikia rūpintis žemiškomis smulkmenomis: nuo tualetų iki taisyklių dėl garsios muzikos, kvaišalų, rūkymo ir gėrimo. Orui vėstant laikytis bus vis sunkiau. O dar prisideda problemos, kai tenka suvaldyti procesą to, kas iš esmės yra didžiulė debatų draugija, kurioje kiekvienas turi žodį, o kalbas perduoda „žmogiškieji mikrofonai“, dalyviams skanduojant sakinį po sakinio. Po kurio laiko visa tai pradeda varginti.
Miglota protestų misija dera su visuomenės jaučiamu nekonkrečiu nusivylimu. Bet tai dar nedaro jokio aiškaus poveikio politikai arba platesnei įvykių eigai. Lemtinga tai, kad daugumai protestų stinga paramos iš organizuotos darbo jėgos – tokios, kokia šią savaitę suparalyžiavo Graikiją. Tik tuomet, jei tai pasikeis, jie gali tapti grėsme išrinktosioms vyriausybėms. Fiziškai užimti pasaulio finansų rinkas protestuotojai gali, bet jie neparodė galį jas išgąsdinti. Bet jeigu išaugs abejonės dėl Ispanijos arba Italijos vyriausybės galimybių priversti mokėti didesnius mokesčius ir mažinti išlaidas, gali pranykti skolintojų pasitikėjimas. Turėdami stipresnę paramą protestuotojai dar galėtų pakeisti pasaulį, nors pokytis gali būti niekam nenaudingas.
