Hermanas Cainas – naujausias Mitto Romney lyderystei grasinantis varžovas.
Lenktynėse dėl respublikonų nominacijos prezidento rinkimuose kas kelias savaites atsiranda naujas lyderis ar bent naujas varžovas Mittui Romney, kuris stovi tvirčiausiai. Iš pradžių buvo Donaldas Trumpas – verslininkas ir impresarijus su žavinga šukuosena. Liepą trumpam dominavo Michele Bachmann – Kongreso narė šaižiu balsu. Rugpjūtį ir rugsėjį kaip raketa aukštyn šovė ir vėl nėrė žemyn Teksaso gubernatorius Rickas Perry. Šio mėnesio pradžioje visų akys nukrypo į dvejojantį Naujojo Džersio gubernatorių Chrisą Christie, kuris rinkimuose galų gale nutarė nedalyvauti. Bet pastaruoju metu daugiausia jaudulio kelia turbūt netikėčiausias kandidatas – buvęs picos magnatas ir pokalbių šou vedantysis Hermanas Cainas.
Apklausose, įskaitant mūsų pačių „Economist/YouGov“, H. Cainas, kurį palaiko apie 30 proc., pirmauja prieš M. Romney. Tačiau daugiausia jis mina M. Romney ant kulnų. Palyginti su tuo, kas vyko prieš mėnesį, kai jo palaikymas retai siekė dviženklį skaičių, pokytis pritrenkiantis.
H. Caino gyvenimo aprašymas įspūdingas ir pakylėjantis. Nors yra kilęs iš skurdžios juodaodžių šeimos, jis įgijo matematikos bei kompiuterijos laipsnius ir kurį laiką kariniame jūrų laivyne dirbo mokslinį darbą raketų srityje. Jis sėkmingai dirbo vadovaujantį darbą „Coca-Cola“ bendrovėje ir maisto pramonės grupėje „Pillsbury“; vėliau vadovavo vieno iš pastarosios filialų – „Godfather’s Pizza“ – išpirkimui. Buvo Kanzaso miesto federalinio rezervų banko valdybos narys, o vėliau jai pirmininkavo. Ne per seniausiai atlaikė įsisenėjusio gaubtinės žarnos vėžio gydymą.
Dar neseniai H. Caino politinė karjera buvo ne tokia triumfuojanti. Pirmą kartą politikon jis įsitraukė XX a. paskutiniame dešimtmetyje, oponuodamas Billo Clintono siūlomoms sveikatos priežiūros reformoms. Jis niekada nebuvo išrinktas, nors 2000-aisiais kandidatavo į prezidentus, o 2004-aisiais – į Senatą iš Džordžijos.
Tačiau H. Cainas – jaudinantis oratorius. Konferencijos metu, kuri neseniai vyko Vašingtone, ištikimuosius konservatorius jis uždegė kur kas labiau nei M. Romney ar, tiesą sakant, bet kuris kitas kandidatas. Jo ekonominė platforma patraukliai paprasta, numatanti didžiulį mokesčių mažinimą ir turinti lengvai įsimenamą devizą – 9-9-9 (tokius tarifus jis norėtų nustatyti gyventojų pajamų, įmonių pelno ir pardavimo mokesčiams).
Dėl 9-9-9 plano H. Cainas sulaukė daug dėmesio, bet jo varžovams planas duoda akivaizdžiausią puolimo liniją. Vienas jų, Jonas Huntsmanas, šmaikštavo klaidingai pamanęs, kad tai picos kaina. M. Bachmann pažymi, kad tai sukurtų prie valstijų pardavimo mokesčių prisidedantį nacionalinį pardavimo mokestį, kuris federalinei valdžiai duotų šviežutėlį įplaukų srautą ir neišvengiamai būtų didinamas. Kiti kritikai kaip nerealų atmeta H. Caino tvirtinimą, kad žymiai sumažinti tarifai paskatintų tokį spartų augimą, jog būtų gaunamos tokios pat įplaukos, kaip esant dabartinei apmokestinimo tvarkai. Kitas dažnas skundas, kad H. Caino planas būtų itin regresyvus, nurėžiantis faktinius mokesčių tarifus turtingiausiems, bet realiai juos padidinantis vargšams, kurie mokėtų 9 proc. nuo maisto sąskaitos.
Negana to, H. Caino kampanijoje, be 9-9-9 plano, daugiau beveik nieko ir nėra. Jis pripažįsta užsienio politikoje esąs naujokas ir viename interviu juokavo apie visus tuos žavingai – kad turi daug ko išmokti.
Turbūt iškalbinga tai, kad, pasiūlius galimybę paklausinėti kitą kandidatą, naujausiuose debatuose M. Romney nepuolė H. Caino. Įvairių potencialių varžovų sėkmei šypsantis ir vėl nusisukant, M. Romney išlaikė patyrusio politiko abejingumą. Jis paskelbė 59 punktų ekonominį planą, įvardijo tuzinus žymių patarėjų ekonomikos bei užsienio politikos klausimais ir sulaukė begalinio pritarimo iš partijos grandų – visai neseniai iš Ch. Christie.
M. Romney sulaukiama parama tebėra gana menka: daugumoje apklausų vos per 20 proc. Šiame etape daugumoje respublikonų kampanijų jau būdavo žinomas aiškus favoritas (demokratai permainingesni). Regis, dėl gana liberalių M. Romney politikos krypčių dirbant gubernatoriumi Masačusetse, tarp kurių svarbiausia – į niekinamas Baracko Obamos reformas labai panaši sveikatos priežiūros programa, daugelis respublikonų nepasitiki jo konservatyvumo nuoširdumu. Kai kuriuos rinkėjus atstumia M. Romney mormonų tikėjimas.
Jeigu konservatyvieji nuspręstų remti vieną alternatyvų kandidatą, M. Romney jiems turbūt pavyktų pakeisti savo žmogumi. Bet R. Perry, kuris turi daug pinigų ir tvirtą kampanijos mechanizmą, šios nišos H. Cainui lengvai neužleis. Net tokioje valstijoje kaip Ajova, kur apie pusė sueigose dalyvaujančių respublikonų laiko save atgimusiais krikščionimis, kai kuriose apklausose M. Romney pirmauja, nes dešiniųjų balsai labai susiskaldę.
Kuo daugiau varžovų grasinasi atimti iš M. Romney lyderio poziciją, o vėliau atsitraukia, tuo neišvengiamesnė ima atrodyti jo galutinė pergalė. Labiausiai bauginantys varžovai, į lenktynes galėję įsitraukti vėliau – Ch. Christie ir buvusi Aliaskos gubernatorė bei „arbatėlių“ numylėtinė Sarah Palin – oficialiai pasitraukė. Svarbiausia, M. Romney gali patikimai įrodyti, kad jo padėtis įveikti B. Obamą geriausia, nes prieštaringų reakcijų jis sukelia mažiau nei dauguma varžovų. Net labiausiai doktrinieriški rinkėjai pirminiuose rinkimuose turėtų įžvelgti, koks protingas šis argumentas.
