Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos“ visuomenėje sukėlė nemažai bangų. Negana to, paskatino politikus viešai pradėti kalbėti Lietuvos politinėje padangėje nedažna tema – apie galimą Konstitucijos pakoregavimą. Vienas, tačiau anaiptol ne vienintelis įdomus įsisiūbavusios diskusijos aspektas – KT kritikos ribų klausimas. Seimo nariui Mantui Adomėnui pareiškus, kad „neatskaitingas žmonių būrelis pagal savo išankstinius įsitikinimus lanksto Konstituciją kaip jiems patinka“ ir tai turėtų „kelti didžiulį susirūpinimą visiems piliečiams“, buvęs KT pirmininkas prof. Egidijus Kūris neliko skolingas. Profesorius viešai pareiškė, kad „buvo peržengtos visos ribos“, „politikas šitaip kalbėti negali“, nes „tokiais kaltinimais griauna valstybę“. Verta dėmesio detalė – atsakydamas į žurnalistės klausimus E. Kūris iš principo neatmetė apkaltos Seimo nariui už KT kritiką galimybės. Nors sykiu pripažino, kad situacija, kai KT nagrinėja ar tą patį KT kritikuojantis politikas sulaužo priesaiką, būtų gana kurioziška. Senose, gilias tradicijas turinčiose demokratijose politiko teisė viešai reikšti kritišką nuomonę visuomenei svarbiais klausimais niekam nekelia jokių abejonių. Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, JAV kam nors kiltų mintis pašalinti išrinktą Senato ar Kongreso narį už Aukščiausiojo Teismo kritiką, kad ir kokia aštri ta kritika būtų. Brandžiose demokratijose valdžios institucijų, įskaitant teismus, kritika yra ne tik nepersekiojama, bet laikoma socialine vertybe.
Tačiau vargu ar KT kritika gali nuslopinti kylančius klausimus dėl paties KT vaidmens pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės raidai Lietuvoje. Teismas, kaip ir bet kuri valdžios institucija, turinti ypatingus įgaliojimus, gali nuveikti daug gero. Tačiau lygiai taip pat gali padaryti ir nemažai žalos, jei piktnaudžiauja jam suteiktais įgaliojimais. Vienas iš teisinės valstybės būdingų bruožų – valdžios padalijimas. Šiame valdžios padalijime KT užima ypatingą vietą. Ne tik todėl, kad jo nutarimai privalomi ir negali būti de jure kvestionuojami kitų valdžios šakų. KT kompetencijai taip pat priklauso jo paties kompetencijos klausimas. Skirtingai nei kitos valdžios institucijos – KT teikia galutinius išaiškinimus dėl savo paties konstitucinių galių. Todėl ypatingą svarbą visuomenei turi tai, kaip jis naudojasi kompetencija.
Protingais ir suprantamais argumentais grįstas Konstitucijos išaiškinimas tikrai prisidėtų prie visuomenės pasitikėjimo Konstitucija.
Saugodamas konstitucines teises bei laisves teismas privalo likti ištikimas Konstitucijai. Tuo tarpu nevaržomai naudodamasis teismine diskrecija ir arbitraliai bei savavališkai aiškindamas Konstituciją, KT gali kur kas labiau išjudinti pilietinės visuomenės pamatus nei kokio nors Seimo nario kritika. Pasak Britanijos lordo teisėjo Shaw, „konstitucinių teisių užtikrinimą patikėti teismo diskrecijos sričiai tolygu laisvės pamatų perkėlimui nuo uolos ant smėlio“. Tam, kad valstybė galėtų funkcionuoti kaip teisinė valstybė, visuomenė turi pasitikėti Konstitucija. Savo ruožtu, kad galėtų pasitikėti Konstitucija, visuomenė turi ne tik suprasti Konstituciją, bet ir būti tikra, kad Konstitucijos nuostatos nėra savavališkai aiškinamos pagal kieno nors užgaidas, polinkius ar užsakymą. Demokratiškas Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos nuostatas, turi ne tik visuomenei paaiškinti, kokiais argumentais bei logika vadovaudamasis priėjo prie išvadų. Teismo argumentai bei logika turi būti suprantami ir įtikinami bent jau išsilavinusiems visuomenės nariams. Tik taip KT gali sustiprinti visuomenės pasitikėjimą teisine valstybe ir išvengti savavališko Konstitucijos interpretavimo įspūdžio. Tiesa, negalima reikalauti, jog kiekvienas, net išsilavinęs pilietis, suprastų visus įstatymus. Egzistuoja daugybė įstatymų, kurių nuostatoms reikalingas išaiškinimas. Tačiau kiekvienas gali pagrįstai tikėtis suprantamais ir protingais argumentais pagrįsto kompetentingos institucijos išaiškinimo. Menka paspirtis demokratijai iš Konstitucijos aiškinimo, kuris, užuot padėjęs suprasti Konstitucijos nuostatų prasmę, paverčia ją tik „išrinktųjų“ ratui suprantama doktrina.
KT nutarime „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos“ visuomenei „nuleido“ „konstitucinę šeimos sampratą“, kuri sukėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Pateikdamas Konstitucijos nuostatų oficialų išaiškinimą, teismas nepateikė suprantamų ir įtikinamų argumentų bei paaiškinimų, kokiu būdu ir kokiomis Konstitucijos normomis remdamasis teismas priėjo prie visai visuomenei reikšmingų išvadų. Kaip atskirojoje nuomonėje teigia su KT sprendimu nesutinkanti teisėja Ramutė Ruškytė, KT samprotavimai apie tai, kas yra šeima, „nėra konstituciškai pagrįstai argumentuoti, kartais jie vienas kitam prieštarauja“. Galima sutikti arba nesutikti su KT nutarimu. Tačiau protingais ir suprantamais argumentais grįstas Konstitucijos išaiškinimas tikrai prisidėtų prie visuomenės pasitikėjimo Konstitucija. O jeigu teismui nepavyktų rasti įtikinamų protingų argumentų, tai galėtų būti gera priežastis nepriimti „keistų“ nutarimų, suteikiančių naują „ypatingą“ prasmę Konstitucijos nuostatoms. KT vertingumą visuomenei ir teisinei valstybei lemia ne jo galia priimti galutinius ir privalomus nutarimus, o jo gebėjimas savo galutinių bei privalomų nutarimų konstitucingumą pagrįsti suprantamais ir pajėgiais įtikinti visuomenę argumentais.
Vygantas Malinauskas yra
Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dėstytojas
