Libijoje po karo liko daugybė ginklų, kurie gali tapti naujų konfliktų įrankiais
Nuo šiol Libijos tauta taip pat turi savo Nepriklausomybės dieną. Spalio 23 d. Libija paskelbė pagaliau išsivadavusi iš 42 metus užsitęsusios Muammaro Gaddafio diktatūros. Aštuonis mėnesius trukęs Libijos civilinis karas baigėsi vieno ryškiausių arabų pasaulio tironų M. Gaddafio mirtimi bei sukilėlių pergale. Visgi pasiekus svarbiausią pirminį tikslą – laisvę – kyla daugybė klausimų, kaip ją tinkamai išnaudoti naujai Libijos epochai kurti ir ar šalis apskritai sugebės tai padaryti.
Jau rugsėjį Libijos Laikinoji Nacionalinė pereinamoji taryba (NPT) įsitvirtino šalies sostinėje Tripolyje kaip pagrindinė politinė jėga. Ahmadas Fawzis, JT specialusis patarėjas Libijos klausimais, tuo metu teigė, jog tai buvo svarbus strateginis NPT žingsnis. Taryba suvokė, kad privalo būti matoma savo piliečių bei tarptautinės arenos veikėjų, o sostinė – tinkamiausia vieta valdyti šalį.
Faktinis Libijos premjeras Mahmoudas Jibrilis tuo metu tikino, kad NPT tikslas – visiškai įtraukti valstybės regionus į šalies valdymą. Visgi etniškai bei religiškai itin susiskaldžiusioje Libijoje iki šiol vyravo kultūriniais, tautiniais skirtumais grįsta nuolatinė regionų konkurencija. Dėl šios priežasties įvairių mažumų atstovai reiškė nuogąstavimus, kad NTC veikla yra orientuota tik į jėgos telkimą šalies sostinėje, o taip bus pamiršti esminiai Libijos gyvavimo, socialinės sandaros principai.
Analitikai pažymi, kad tokios mažumų ambicijos, istorinis kontekstas, Libijos valstybingumo suvokimo spragos vargiai leistų vystytis naujai šios valstybės epochai be užsienio galingųjų įsikišimo ir pagalbos.
Libija – sėkmingiausia NATO operacija
NATO parama Libijos sukilėliams buvo lemtingas veiksnys, leidęs ne tik apsaugoti civilius gyventojus, bet ir galiausiai nuversti M. Gaddafio režimą. Pasiektą pergalę NATO vertina kaip vieną sėkmingiausių sąjungininkių operacijų per visą 62 metų organizacijos gyvavimo istoriją. Silpstančias M. Gaddafio pajėgas galutinai triuškino NPT, NATO bei prie sukilėlių prisijungę Kataro, JAE, Jordanijos kariai. Tiesa, likęs arabų pasaulis pastarųjų trijų valstybių įsitraukimą į Libijos konfliktą vertino neigiamai.
Kita vertus, galima ir skeptiškiau pažvelgti į NATO veiksmus. Jonathanas Eyalas, Krališkojo jungtinių pajėgų instituto (RUSI) garbės narys, teigia, kad Vakarai savaip interpretavo pagalbos Libijai teikimą. Nors pirminis tikslas buvo apsaugoti civilius gyventojus Bengazyje, NATO operacija Libijoje užtruko kiek ilgiau. Garsiai apie kitą operacijos tikslą – politinio režimo Libijoje keitimą – nekalbėta. Visgi Vakarų „potraukis“ demokratizuoti trečiąsias pasaulio šalis yra gerai žinomas. JT netgi laikinai nutraukė embargą Katarui, tad šis galėjo tiekti ginklus Libijos sukilėliams. Vis dėlto tikslas pateisino priemones. Buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Libijoje Richardas Daltonas teigia, jog net neverta diskutuoti ar tai, ką Aljansas padarė Libijos labui, buvo teisinga, nors kol kas ateities perspektyvos ir neaiškios.
Kol kas nėra tiksliai žinoma, kada NATO oficialiai baigs savo operaciją Libijoje. Praėjusią savaitę NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas teigė, kad Aljansas savo operaciją Libijoje nutrauks spalio 31 d. Visgi vėliau pranešta, kad galutinis sprendimas dėl oro pajėgų veiksmų Libijoje atidėtas iki šio penktadienio. Šiuo metu vyksta derybos su JT bei Libijos Laikinosios Nacionalinės pereinamosios tarybos atstovais. Manoma, jog pastarieji sieks NATO išlaikyti šalyje bent iki metų pabaigos. Iš naujo apsvarstyti NATO operacijos trukmę nori ir Rusija. Rusijos ambasadorius JT Vitalijus Čurkinas išreiškė savo valstybės neigiamą poziciją, jei oro pajėgų operacijos Libijoje nebūtų nutrauktos kaip suplanuota.
Po M. Gaddafio – nauja era?
JAV Užsienio reikalų taryba pateikė ekspertų analizę, kurioje nurodytos esminės problemos Libijoje po M. Gaddafio mirties. Pirma, tai galimi konfliktai tarp Tripolio gyventojų ir daugybės skirtingų etninių grupių atstovų, plūstančių į šalies sostinę iš provincijos bei dykumos. Kita problema – kompleksinė: tai išlikę M. Gaddafio šalininkai, milžiniškos ginklų atsargos šalyje ir augantis radikalių islamistų vaidmuo NPT. Ši kombinacija gali tapti itin grėsmingu užtaisu kuriantis naujiems ekstremistiniams opoziciniams judėjimams Libijoje.
Libijos lyderiai ir tarptautiniai veikėjai suvokia, kad atkovota šios valstybės laisvė yra itin pažeidžiama
Šie iššūkiai itin komplikuoja NATO apsisprendimą dėl savo operacijos trukmės – Libijai vis dar būtina bent pradinė pagalba. Libijos lyderiai ir tarptautiniai veikėjai suvokia, kad atkovota šios valstybės laisvė yra itin pažeidžiama, todėl Aljanso pagalba ir oro pajėgų operacija bent trumpam yra viena iš nedaugelio stabilių Libijos atramų.
Libijos laukia itin sudėtingas laikotarpis: transformuoti valstybės politinę sistemą, įtvirtinti demokratiją, surengti pirmuosius laisvus rinkimus. Tik išlaikiusi šiuos išbandymus Libija galbūt galės tapti sėkmingu demokratizacijos produktu.
M. Gaddafio mirtis sukėlė skirtingas reakcijas. M. Jibrilis entuziastingai ragino Libijos piliečius „suprasti, kad atėjo metas pradėti naują, vieningą Libiją su bendra ateities vizija“. JAV prezidentas Barackas Obama džiaugėsi, kad pasitraukė tamsus tironijos šešėlis“.
Tačiau buvo ir manančių priešingai. Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas teigė, jog M. Gaddafio žūtis nepakeis padėties šalyje, blogybės, kurios slėgė Libijos gyventojus dar ilgai iš jos nesitrauks. M. Gaddafio artimieji ketina teikti ieškinį Tarptautiniam tribunolui Hagoje teigdami, kad buvęs Libijos diktatorius žuvo dėl to, jog NATO padarė karo nusikaltimą. Vienintelis, kaip manoma, Libijoje likęs M. Gaddafio artimasis – sūnus Seifas al Islamas Gaddafis – kreipėsi į išlikusius savo šalininkus: „Kuomet visi mano, jog viskas jau baigėsi, aš noriu aiškiai pabrėžti, kad viskas tik prasideda“. Jis ryžtingai skatina kovoti už „prarastą Libiją ir garbę“.
Valstybės kūrimas – nuo nulio
M. Gaddafio kultas dar ilgai išliks jų šalininkų sąmonėje. Su tuo teks kovoti ir Nacionalinei pereinamajai tarybai. Kurdama naują valdžios aparatą ji privalės nuslopinti skirtingų ideologijų ambicijas ir koncentruotis į produktyvų Libijos vystymąsi. Grėsminga atrodo ir radikalių islamistų jėga – jie sudarė didelę dalį visų revoliucijos dalyvių ir įsigalėję valdžioje Vakarų liberalizavimo scenarijų nustumtų į šalį. Religijos įtaka Libijoje yra itin didelė. Jau dabar nuspręsta, kad nauja valstybės teisinė sistema remsis islamiškąja Šariato teise.
Baiminamasi, kad 20 mėnesių pereinamasis laikotarpis bus sudėtingas ir šalyje gali kilti nauji nesutarimai, vedantys į politinį nestabilumą.
Šiuo metu svarbiausia NPT užduotis yra įsteigti tiesiogiai renkamą Asamblėją su 200 atstovų. Asamblėjos tiesioginė užduotis – sukurti naująją konstituciją. Tai padėtų Libijai užsitikrinti esminių demokratinės valstybės įrankių bei institucijų atsiradimą. Pagal tarptautinius sutarimus, artimiausi konstituciniai rinkimai Libijoje dar negalės būti surengti iki 2013 metų. Visgi baiminamasi, kad 20 mėnesių pereinamasis laikotarpis bus sudėtingas ir šalyje gali kilti nauji nesutarimai, vedantys į politinį nestabilumą.
Pirmieji nepasitikėjimo laikinąja valdžia ženklai matomi jau dabar. Iš karto po M. Gaddafio mirties JAE Aukščiausios tarybos narys Sultanas al Quassimis skubėjo aštriai kritikuoti dabartinį laikinąjį Libijos premjerą M. Jibrilį, kuris „nėra demokratas, kadangi dešimtmetį buvo M. Gaddafio bendražygis, o Libija juo apskritai nepasitiki, nes jis buvo primestas Vakarų“.
Analitikai teigia, jog protingiausias sprendimas siekiant užsitikrinti visuomenės paramą būtų jau dabar vykdomos naujos rokiruotės Nacionalinėje taryboje. M. Jibrilio atsistatydinimas pažadintų išvargintos Libijos visuomenės pasitikėjimą Libijos politiniais pokyčiais.
