Vilo ir Silvijos (aktoriai Justin Timberlake‘as ir Amanda Seyfried) dienos suskaičiuotos.
Filmas, vertas jūsų dėmesio. XXI amžiaus pabaigos distopijoje gyvenančios visuomenės pasaulio finansų sistemos pagrindu tampa laikas. Į tokį socioekonominį kontekstą patenka režisieriaus Andrew Niccolo juostos „Įkalinti laike“ (In Time) žiūrovai.
Visuotinu susitarimu laikoma, kad žmogui gyventi likusio laiko kiekis yra tolygus jo atlikto darbo vertei. Jis atlieka tokią pat funkciją, kaip ir šiandienos nuosavybės mainams naudojami pinigai. Čia, jau banalia tapti spėjusi, frazė: laikas – pinigai, yra fatališka realybės dalis. Neturi pinigų (laiko) – reiškia, atėjo paskutinioji.
„Įkalinti laike“ veikėjai yra, tikrąja to žodžio prasme, įkalinti darvinistinio kapitalizmo sistemoje, kur išlieka tik stipriausieji ir greičiausiai prisitaikantieji. Kairei politinio spektro daliai ypač svarbus socialinis teisingumas neegzistuoja.
Nenuostabu, kad Andrew Niccolo distopijoje įsigalioja italų ekonomisto Vilfredo Pareto XX amžiaus pradžioje aprašyta jėgos taisyklė, teigianti, kad bet kurioje visuomenėje turtas pasiskirsto santykiu 80/20. Tai yra maža dalis žmonių valdo didelę dalį turto, o didelė dalis žmonių valdo mažą dalį turto.
Ir nors nuosavybės tarp visuomenės narių perskirstymo problema yra tokia pat sena, kaip ir žmogaus civilizacija, panašu, kad šiuo atveju scenarijaus autorius užsiima marksistinio kritiko poziciją.
Pagrindinio veikėjo Vilo Salaso drama yra klasių kovos pavyzdys. Iš nuo gyvenimo pavargusio filantropo gavęs jam nesuvokiamą 105 metų sumą, jis iškeliauja į nuo vargšų atskirtą turtuolių sektorių ir tampa ateities Robinu Hudu. Laikui bėgant Vilui į pagalbą ateina milijardieriaus dukra Silvija, tarp veikėjų įsižiebia meilės-neapykantos konfliktas.
Filme gausu puikių naujosios kartos aktorių. Be J. Timberlake‘o ir A. Seyfried vaidina Olivia Wilde („Daktaras Hausas“), Johnny‘is Galeckis („Didžiojo sprogimo teorija“), Vincentas Kartheiseris („Reklamos vilkai“).
Deja, filmas turi ir vieną didelį trūkumą – labai banalūs dialogai ir juokeliai. Kartais galima pasijausti tartum žiūrėtum kokį nors Arnoldo Švarcnegerio bajavyką. Apskritai, režisieriui nelabai pavyko savo idėjos įgyvendinti iki galo. Didelis įvairių filosofinių, politinių bei mokslinių idėjų kiekis pasimeta automobilių sprogimų ir pistoletų šūvių triukšme, todėl tos 109 filmo minutės atrodo kaip tuoj beišsiversiantis kubilas, bet bent jau neužtrunka ir nėra nuobodžios.
„Įkalinti laike“ premjera sutampa su tebesitęsiančiais „Okupuok Volstrytą“ protestais, kurie jau spėjo paplisti ir po kitus pasaulio didmiesčius. Dėl neproporcingo ir, jų manymu, neteisingo gerovės paskirstymo į gatves išėjusiam jaunimui „Įkalinti laike“ turėtų patikti.
Tuo metu dauguma lietuvių pasaulinius protestus stebi nusiteikę skeptiškai. Galbūt jiems šis filmas leis į savo aplinką pažiūrėti kitu kampu.
„Įkalinti laike“ Lietuvos kino teatruose nuo spalio 28 d.
