Ramygalos g. pakraštyje už privačių namų atsiveriantis nešienaujamas laukas – skurdo ir nevilties kvartalas, kur aukštoje žolėje išminti takai tarsi savotiškos gatvės veda nuo vienos benamių palapinės prie kitos. Netgi žiemą jose knibžda į skudurus įsirausę žmonės.
Milijonierius tarp benamių
Naktį – palapinėje drebant iš šalčio po drėgna vatine antklode, dieną – slėpynės mieste nuo jaunesniąją kartą kumščiais auklėjančių likimo brolių, tokių pačių benamių. Iš daugiabučio laiptinės išvytas, miesto pakrašty palapinėje prisiglaudęs ir nė skaityti dorai nemokantis 25-erių Nerijus Sipavičius neturi namų, tačiau skolų – apsčiai.
Dėl psichinės negalios tik 30 proc. darbingam benamiui noriai išsimokėtinai dalijusios plazminius televizorius, brangius mobiliuosius telefonus, minkštuosius baldus parduotuvės tikisi per antstolius atgauti pinigus iš vargetos, kurio vienintelis turtas – sesers, taip pat benamės, dovanota palapinė.
Į „Sekundės“ redakciją N.Sipavičius atėjo prašyti ne padėti išsikapstyti iš kreditorių pinklių. Labiau nei skolos vaikiną gąsdina artėjantys šalčiai ir kiti benamiai, besitaikantys į jo vos 300 litų neįgalumo pensiją. Dėl psichikos ligos vaikinui nustatytas tik 30 proc. darbingumas.
„Nė trupinio duonos ir nė lašo vandens“, – artėjant vidudieniui pripažįsta burnoj dar neturėjęs Nerijus. Paklaustas, ar visus pinigus išleidęs maistui, vaikinas painiojasi atsakydamas ir suka kalbą apie jį bauginantį šaltąjį sezoną.
Pasiūlymas už 65 litus per mėnesį apsistoti Nakvynės namuose jam pasirodo patrauklus.
„Tiek sugebėčiau susimokėti, o iš likusių 200 litų lengvai prasimaitinčiau. Man daug nereikia – batono, pigios rūkytos dešros, sūrio, rudo arba balto, – to, kurio skonis kaip pieno“, – savo poreikius vardija Nerijus.
Tačiau vienas į Nakvynės namus eiti jaunuolis nedrįsta. Ne tik todėl, kad jam gana sunku orientuotis aplinkoje. Jis pripažįsta bijantis likimo brolių – žino, kad kai kuriuos jam sutikti pavojinga.
Pats Nerijus nepanašus į tipišką benamį – tvarkingas ir nedvokia, kaip kiti higienos įgūdžius pamiršę jo likimo bendrai. Didžiulė mįslė, kaip jam taip pavyksta gyvenant be vandens palapinėje vidury nešienautos pievos.
Pievoje – vargetų kvartalas
Ramygalos g. pakrašty už privačių namų atsiveriantis nešienaujamas laukas – skurdo ir nevilties kvartalas, kur aukštoje žolėje išminti takai tarsi savotiškos gatvės veda nuo vienos benamių palapinės prie kitos. Netgi žiemą jose knibžda į skudurus įsirausę žmonės.
N.Sipavičius rodo kelią iki savo gūžtos. Pakeliui aplenkiame apgriuvusį mūrinį pastatą. Vaikinas pripažįsta pro jį išdrįstantis prasmukti tik sutemus.
Buvusiose gamybinėse patalpose apsistoję keli benamiai nėra draugiški, ne vienam išvelėję kaulus. Savi jų įstatymai ypač negailestingi jaunajai kartai.
Anot Nerijaus, nusižiūrėję vertingesnį grobį, seniai kitiems benamiams yra netgi išmušę dantis. Todėl Nerijus į palapinę išdrįsta sugrįžti tik vėlai vakare ir dar neprašvitus palieka savo migį. Kad yrančiame pastate kažkas apsigyvenęs, galima suprasti iš aplinkui besimėtančių plastikinių alaus butelių, skudurų ir išmatų.
Iki N.Sipavičiaus „namų“ tarp aukštos žolės vingiuojančiu takeliu tenka paėjėti dar maždaug 100 metrų. Čia šalia viena kitos – dviejų benamių palapinės. Nerijaus – kone prabangi penkiavietė.
Per visą palapinę ištiestas čiužinys, paklotos vatinės antklodės. Tai visas 25-erių jaunuolio turtas.
Jau kurį laiką šalia esanti palapinė – per šaką permestas apklotas – tuščia. Anot N.Sipavičiaus, kaimynas ligoninėje. Ant medžio paliktos kabėti kelios poros jo sportinių batų. Dar vienas bėdžius neturi nė skuduro virš galvos nuo lietaus – prigula ant čia pat numesto senos lovos čiužinio. Tačiau bent jau po galvą turi ką pasidėti – pūpso kelios neaiškios spalvos pagalvės.
Bijo peilio po kaklu
Benamiai dalijasi bendra „virtuve“ – iš plytų sukrautas ugniakuras, šalia numestas aprūkęs puodas ir krūva plastikinių penkių litrų talpos butelių nuo vandens. Anot Nerijaus, šiais prisinešama vandens iš Ramygalos g. esančios degalinės. Tačiau, vaikino teigimu, kuriamas tik menkas lauželis, ir tas nedažnai, bijoma, kad svetimos akys neužmatytų dūmų stulpo.
„Pamatę dūmus žmonės iškviestų gaisrinę, oho, kelios sulėktų“, – nerimauja N.Sipavičius.
Anot jo, pabraidžiojus tarp žolių būtų galima užklysti ir kitų benamių būstų. Tokia kaimynystė jį slegia. N.Sipavičius pripažįsta savo palapinėje niekada nesijaučiantis saugiai.
„Kai naktį išgirstu lauke krebždesį, tiesiog apmirštu. Negali žinoti, ar koks žvėrelis, ar benamis. Kiti žino, kad nešiojuosi asmens dokumentus, pinigus. Bijau, kad peilio po gerkle nepakištų“, – pasakojo Nerijus. Anot jo, tarp benamių – savas moralės kodeksas. Jame svariausias argumentas – tvirtas kumštis. Ypač mėgstama šonus velėti jaunimui.
(…)
Visą Ingos KONTRIMAVIČIŪTĖS straipsnį skaitykite spalio 25 d. „Sekundėje“.
