Ramunė Piekautaitė sėkmingai sudalyvavo Paryžiaus „Tranoi" mados parodoje. (T. Kaunecko nuotr.)
Ramunės Piekautaitės mados namuose šiuo metu ramiau. Vienas po kito sekę rudens – žiemos ir pavasario – vasaros kolekcijų pristatymai Vilniaus Rotušėje ir Paryžiaus mados parodoje „Tranoi“ baigėsi ir tapo džiuginančia darbo rutina – realizuoti ant podiumo pristatytas naujoves Lietuvos ir pasaulio rinkoje.
Paryžiaus drabužių kūrėjų ir gamintojų parodoje „Tranoi“ savo pavasario – vasaros kolekcijas pristatė R. Piekautaitė kartu su kitais lietuvių dizaineriais – Egidijumi Rainiu, Lilija Larionova, „Swan Ph“ prekinį ženklą atstovavusiomis Ieva Ševiakovaite ir Gabriele Januškevičiūte. Tokius lietuvių mados kūrėjų bendradarbiavimo projektus galima suskaičiuoti ant pirštų.
Kaip kilo mintis skirtingiems Lietuvos dizaineriams susiburti drauge ir kelią į tarptautinius vandenis skintis kartu?
Tai buvo Rūtos Kaupinytės idėja, apie kurią mums užsiminta dar pernai žiemą: ji suorganizavo finansavimą, įžiebė ryžtą ir subūrė mus atstovauti lietuviškos mados stendui. Dizaineriams labai pasisekė, kad nereikėjo rūpintis organizaciniais dalykais. Labai džiaugiuosi, kad jai užteko kantrybės ir energijos dirbti su mumis, menininkais. Sudalyvavę „Tranoi“ parodoje sulaukėme pakankamai užsakovų iš skirtingų pasaulio šalių dėmesio. Jei viskas pavyks, vasarį turime planų dalyvauti mados parodoje Niujorke.
Kokios šalys susidomėjo, o galbūt pateikė konkrečių pasiūlymų bendradarbiauti?
Kurdama drabužius R. Piekautaitė pasikliauja savo intuicija.
Jau gavome užsakymų iš Buenos Airių, Mechiko, Hamburgo ir kaimyninės Rygos. Užmezgėme kontaktų su Rusijos interneto parduotuvėmis. Paryžius veikia magiškai: jeigu esi šioje parodoje, vadinasi, tu patikimas ir su tavimi galima dirbti. Tai tarsi kokybės garantas, labai svarbus ten besilankantiems kolekcijų pirkėjams, taupantiems laiką ir norintiems atrinkti tai, kas įdomu, nesirūpinant papildomais niuansais. Net ir į Rusijos rinką patekti daug paprasčiau iš „Tranoi“ parodos, nei ieškant kontaktų tiesiogiai toje šalyje.
Kaip manote, kuo iš 400 parodos stendų užsienio pirkėjus sudomino lietuvių dizainerių?
Mūsų stendas buvo avangardiniame skyriuje, buvo neramu. Aš eksponavau 2012 m. pavasario – vasaros kolekcijos dalį, skirtą atostogoms. Sunku pasakyti, kas konkrečiai patraukė užsakovų akį. Tačiau manau, kad tokių moterų, kurioms aš kuriu, yra visame pasaulyje: ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir Argentinoje. Jau kartą esu suklupusi mėgindama kurti galvodama apie „virtualius“ dalykus. Įsitikinau, kad per tiek metų sukauptas įdirbis, sąžiningumas prieš save, nuoširdus kūrimas sau ir savo klientui, kurį aš gerai pažįstu, gali būti ir tai, kas patiks vis naujiems žmonėms.
Ir šią kolekciją kūriau, kaip visuomet, vadovaudamasi intuicija, nemėgindama kažko atspėti ar kažkur taikyti. Įdomu tai, kad visi užsakovai susidomėjo tais pačiais drabužiais, ypatingai vienu švarkeliu. Beje, parodoje padėjo ir tai, kad pati dėvėjau savo sukurtus drabužius.
Kokiems tolesniems darbams įkvėpė dalyvavimas šioje parodoje?
Savo mados namuose suskubome įgyvendinti jau seniai pradėtą internetinės parduotuvės projektą. Žmogus, įsigijęs drabužį Vokietijoje, turės galimybę pažiūrėti, kaip atrodo kolekcijos visuma, kiti daiktai. Virtuali parduotuvė – viena iš galimybių skverbtis į tarptautinę rinką.
O ar jums, individualistei, patiko bendradarbiauti su kitais kolegomis?
Iš tiesų pirmą kartą vienoje erdvėje dirbau su kitais lietuvių dizaineriais. Iš pradžių nerimavau, tačiau man buvo labai smagu. Kalbėjome, ką galėjome padaryti geriau, kokie tolesni planai. Viskas iš tiesų daug paprasčiau nei atrodo.
