JAV kilęs judėjimas „Užimkime Volstrytą“ įkvėpė protestuotojus visame pasaulyje.
Protestų Vakaruose šaknys slypi giliau už taupymo priemones.
Po dviejų dešimtmečių stabilaus augimo ir dažniausiai ramybės gatvėse pasiturintis pasaulis maištauja. Nuo rugsėjo šimtai protestuotojų įsikūrę Niujorko finansiniame rajone, jie įkvepia panašius sąjūdžius didžiuosiuose miestuose visame pasaulyje. Romoje protestuose liejosi smurtas, kai protestuotojai pradėjo padeginėti automobilius ir svaidyti akmenis į policiją.
Graikijos darbuotojai praėjusią savaitę vėl protestavo prieš dar vieną taupymo priemonių paketą. Visuomenės pyktį akivaizdžiai pakurstė ekonomikos bėdos, bet ryšys tarp ekonominių sąlygų ir neramumų yra sudėtingas.
Kaltė dėl nestabilumo dažnai verčiama didėjančiam taupymo vajui. Po rugpjūčio mėnesį vykusių riaušių Londone buvęs meras Kenas Livingstone‘as pareiškė, kad „torių vyriausybės primesta ekonomikos stagnacija ir išlaidų mažinimas neišvengiamai sukuria socialinį susiskaldymą“.
Neseniai Jacopo Ponticellio ir Hanso-Joachimo Votho iš Barselonos Pompeu Fabra universiteto tyrimas rodo, kad buvęs meras gali būti teisus. Jie surinko duomenų iš chaotiškų etapų Europoje tarp 1919 ir 2009 metų – protestų, streikų, nužudymų ir mėginimų sukelti revoliucijas – bei rado glaudų ryšį tarp fiskalinio taupymo priemonių ir neramumų. Nestabilumo etapai pasitaiko dvigubai dažniau, kai išlaidų mažinimas pasiekia 5 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP), nei kai išlaidos didėja.
Toks pavojus yra gerai suprantamas besivystančiame pasaulyje, kuris turi daugiau patirties taikyti taupymo priemones. Išlaidų karpymai dažnai siejami su civiliniu smurtu. Atskiroje studijoje apie fiskalines konsolidacijas Lotynų Amerikoje tarp 1937 ir 1995 metų H. J. Vothas nurodo artimą ryšį tarp fiskalinės konsolidacijos ir nestabilumo, vienodai dažnai ir demokratijose, ir autokratijose.
Taupymo priemonių sukelti protestai pritraukia daug daugiau dalyvių nei kitų priežasčių įkvėptos demonstracijos. Ištyrę protestus Europoje tarp 1980 ir 1995 metų autoriai atrado, kad protestai prieš taupymo priemones sutraukdavo vidutiniškai 700 tūkst. žmonių. Protestuose prieš karą dalyvaudavo vidutiniškai 15 tūkst. žmonių.
Tuo tarpu mokesčių didinimas neturi žymios įtakos neramumų tikimybei, o tai rodo, kad pajamų skirstymo klausimai vaidina svarbesnį vaidmenį kurstant visuomenės įtūžį. Mokesčių didinimas didesnę įtaką daro aukštesnes pajamas gaunančiam elitui, o karpymai labiau jaučiami tarp gaunančiųjų mažesnes pajamas, kurie ir taip jau jaučiasi beteisiai.
Pyktis dėl taupymo priemonių greičiausiai yra dar viena sudedamoji visuomenės nepasitenkinimo dalis. Aukštus skolų lygius pasiturinčiame pasaulyje didele dalimi lemia silpnai augančios pajamos iš mokesčių. J. Ponticellis ir H. J. Vothas savo studijoje išskyrė ekonomikos augimo įtaką bei nustatė, kad jis, kaip ir biudžeto mažinimas, įtaką daro.
Vieną procentą siekiantis BVP augimas sumažina tikėtiną demonstracijų skaičių per metus maždaug 0,4. Panašaus dydžio vyriausybės biudžeto padidėjimas turi dvigubai didesnę įtaką.
Vieną procentą siekiantis BVP augimas sumažina tikėtiną demonstracijų skaičių per metus maždaug 0,4. Panašaus dydžio vyriausybės biudžeto padidėjimas turi dvigubai didesnę įtaką.
Lėtas augimas ir aukštas nedarbo lygis yra akivaizdus receptas nepasitenkinimui sukelti. 2010 metais Tarptautinė darbo organizacija įspėjo, kad didelis nedarbo lygis, ypač jaunimo nedarbas, gali sukelti neįprasto lygio socialinius neramumus. Nelygybė taip pat skatina protestus.
Klasika laikomame 1994 metų tyrime Alberto Alesina iš Harvardo universiteto ir Robertas Perottis iš Bocconio universiteto nagrinėjo 71 valstybės duomenis tarp 1960 ir 1985 metų ir nustatė, kad didesnė pajamų nelygybė siejosi su padidėjusiu socialiniu nestabilumu.
Jie tai paaiškino tuo, kad neramumai dažnai prasiveržia tada, kai pasiturinti vidurinioji klasė susilpnėja. Ši idėja gali būti pritaikoma ir dabar.
Vienu iš vertinimų, 58 procentus ekonomikos augimo JAV per pastaruosius 30 metų susigriebė viršūnėje esantis 1 procentas žmonių. „Okupuokime Volstrytą“ demonstrantai naudoja šūkį: „Mes esame likę 99 procentai“.
JAV pajamų nelygybės didėjime atsispindėjo dramatiškas darbo jėgos susiskirstymas į aukštos kvalifikacijos ir žemos kvalifikacijos segmentus vidurinės kvalifikacijos (ir vidutinio atlyginimo) sąskaita, rodo Davido Autoro iš Masačiusetso technologijos instituto (MIT) tyrimas.
Lygiai taip pat, kaip iš pažiūros gera makroekonominė aplinka pastaruosius kelis dešimtmečius slėpė besikaupiantį finansinį nestabilumą, ji galėjo prisidėti ir prie užsitęsusio socialinio nepasitenkinimo.
Net ten, kur žolė žalesnė
Didelę dalį Amerikos darbo rinkos susilpnėjimo lėmė technologijos, tačiau dalį įtakos daro ir globalizacija. Struktūriniai pokyčiai pasaulio ekonomikoje gali sukelti nestabilumą ir augančios ekonomikos, ir inertiškose šalyse.
Pavyzdžiui, staigus besivystančių rinkų augimas užkrauna naštą ant neefektyvių maisto rinkų. Šiemet 120 valstybių 1970-2007 metų duomenis išnagrinėjęs Tarptautinis valiutos fondas paskelbė, kad 10 procentų padidėjusias maisto kainas galima susieti su dvigubai didesniu antivyriausybinių protestų skaičiumi, tiesa, tik mažas pajamas turinčiose šalyse.
Socialines institucijas silpninantis ir darbo jėgą perkeliantis augimas taip pat gali sukurti nestabilumo atmosferą. Kinijoje su greitu „besivejančiu“ augimu ir urbanizacija susijusi masinė migracija dažnai kaltinama dėl nestabilumo. Masinių neramumų atvejai nuolat dažnėja nuo 1993 metų, net ir kai Kinijos ekonomika sparčiai auga.
Ricardo Hausmannas iš Harvardo universiteto panašiai teigia, kad Egipto žingsnis ekonomikos liberalizacijos link sukėlė didesnių galimybių alkį, kuris paskatino nepasitenkinimą valdančiuoju režimu.
Darono Acemoglu iš MIT ir Jameso Robinsono iš Harvardo tyrimas rodo, kad per ilgą laiką santykinai nedemokratiškos vyriausybės išplečia balsavimo teises, kad įtikintų sunerimusią visuomenę tuo, jog ji gaus dalį perskirstytų pajamų. Vakaruose tokios galimybės nėra. Truputį greitesnis augimas ir mažiau taupymo priemonių galėtų atšipinti visuomenės pykčio ašmenis.
Tačiau jeigu socialiniai neramumai kyla dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių, gali prireikti labiau esminių socialinių pokyčių.
Patricia Justino iš Sasekso universiteto Anglijoje išanalizavo nelygybę ir neramumus Indijoje bei nustatė, kad perskirstymas gali numalšinti protestus. Tai gali tapti ir dabartinių neramumų rezultatu.
