B. Lubys
Savaitgalį mirė vienos didžiausių Lietuvos bendrovių „Achemos grupės“ vadovas ir Nepriklausomybės akto signataras bei buvęs premjeras Bronislovas Lubys. Žiniasklaida praneša, kad B. Lubys mirė važiuodamas dviračiu. Jam spalio 8 d. suėjo 73-eji.
Velionis pirmadienio vakarą pašarvotas Lietuvos mokslų akademijos salėje Vilniuje. Šeimos pageidavimu, jis bus palaidotas Plungėje. Dėl buvusio premjero laidotuvių suformuota valstybinė komisija buvo numačiusi apmokėti visas išlaidas, tačiau šeima pasirinko laidotuves apmokėti pati.
Su B. Lubiu visi norintieji galės atsisveikinti pirmadienį nuo 18 iki 22 val. Antradienį iki 11 val. laikas rezervuotas Vyriausybės, Seimo nariams ir signatarams, o likusią dienos dalį iki 21 val. durys bus atviros visiems.
Užuojautą dėl B.Lubio mirties artimiesiems ir kolegoms pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, premjeras Andrius Kubilius.
Žurnalas IQ birželio mėnesio numeryje apžvelgė B. Lubio verslą ir veiklą. Publikuojame šį straipsnį.
_______________
Jeigu pradėtume vardyti verslininko Bronislovo Lubio buvusias ir esamas pareigas, laimėjimus ir apdovanojimus, jiems reikėtų atskiro skyriaus. Kai daugelis jo kartos žmonių šiuo metu ramiai leidžia senatvės dienas, retkarčiais paburbėdami dėl per mažų pensijų ar dėl nepakankamo valdžios rūpesčio, B. Lubys savo rankose vis dar tvirtai laiko 20 metų kurtą verslo imperiją, ir kol kas nėra požymių, kad jos vadžias kam nors ketintų perduoti.
Pastaruoju metu negailintis kritikos dabartinei šalies konservatorių ir liberalų Vyriausybei B. Lubys yra pasakęs: „Ekonomika kalba skaičiais, o ne jausmais.“ Jos pastangas mažinant biurokratiją šis verslininkas yra įvertinęs dvejetu su pliusu (pliusas dėl to, kad paliktų galimybę pasitaisyti), o dėl vykdomos energetikos strategijos dešiniųjų valdžią prilyginęs bolševikams. Kita vertus, B. Lubiui užsiimti verslu visą laiką sekėsi geriau valdant kairiesiems: jis buvo geras dabar jau mirusio ilgamečio socialdemokratų lyderio, Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Brazausko bičiulis.
Šiandien vienam turtingiausių Lietuvoje žmonių priklausanti „Achemos“ grupė valdo pusšimtį įvairiose srityse veiklą vykdančių bendrovių. Auksiniais Lietuvos ekonomikos laikais, 2008 metais, ši grupė buvo pasiekusi 5 mlrd. litų apyvartą, o jos pelnas sudarė 317 mln. litų. Pastaruosius dvejus metus krito iki kiek mažiau negu 3 mlrd. litų, nepaisant to, ji sugebėjo dirbti pelningai – 2009 metais gauta 20 mln. litų pelno, per 2010-uosius uždirbta beveik 88 mln. pelno. O viskas prasidėjo nuo itin pigiai įsigytos trąšų gamyklos.
„Achemos“ privatizacija
Didžioji B. Lubio gyvenimo dalis buvo susijusi su vertingiausia jo verslo imperijos įmone „Achema“. Savo karjerą B. Lubys tuometėje Jonavos azotinių trąšų gamykloje pradėjo 1963 metais, dabartiniame Kauno technologijos universitete įgijęs chemijos inžinieriaus specialybę. Aštuonetą metų azoto trąšų gamykloje išdirbęs skyriaus viršininku ir cecho viršininko pavaduotoju, B. Lubys tapo šios gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi, dar vėliau – gamyklos vadovu. Nuo gamyklos darbuotojo iki jos vadovo pozicijos jis užkopė per 22 metus.
Gamyklos vadovu B. Lubys dirbo šešetą metų, o prasidėjus Nepriklausomybės judėjimui pasuko į politiką. 1990-ųjų kovo 11-ąją jis tapo vienu iš 124 lietuvių, padėjusių savo parašą po šalies Nepriklausomybės Atkūrimo aktu ir po to dvejus metus dirbo Aukščiausioje Taryboje. Be to, 1991–1992 metais jis dirbo premjero pavaduotoju, o 1992–1993 metais pats vadovavo penktajai šalies Vyriausybei, kuri teišdirbo kiek daugiau negu 3 mėnesius.
Atsistatydinus jo vadovaujamai vyriausybei, politinės karjeros B. Lubys nusprendė nebetęsti ir grįžo vadovauti gamyklai, kuri tuo metu jau priklausė Lietuvos valstybei. Šaliai nusprendus eiti kapitalizmo keliu, prasidėjo nekilnojamojo turto ir stambių pramoninių objektų privatizacija. Joje teoriškai galėjo dalyvauti visi šalies gyventojai, nes jiems valstybė išdalijo investicinius čekius, tačiau juos daugelis panaudojo butams, kuriuose gyveno, įsigyti. Tuo metu B. Lubys veikė kur kas apsukriau. Natūralu, kad jis nusprendė įsigyti gamyklą, kurioje buvo praleidęs praktiškai visą savo darbinę karjerą ir užkopęs iki aukščiausio jos laiptelio. Aišku, buvimas gamyklos direktoriumi ir ryšiai valdžioje suteikė tam tikrų pranašumų.
1994-ųjų pradžioje Centrinė privatizavimo komisija paskelbė Jonavos trąšų gamyklos „Azotas“ privatizavimo konkursą. Tų pačių metų balandžio 25 dieną buvo paskelbtas konkurso laimėtojas – fizinių asmenų grupė, kurią sudarė B. Lubys, Jonas Sirvydis (dabartinis „Achemos“ vadovas) ir keli kiti aukštas pareigas gamykloje užėmę darbuotojai. Gamyklos akcijas iš valstybės ši grupė nupirko už 30,9 mln. litų ir įkūrė akcinę bendrovę „Achema“. Centrinė privatizavimo komisija ir speciali „Azoto“ privatizavimo organizavimo ir vykdymo komisija kritikuotos dėl per mažos įmonės akcijų pardavimo kainos. Tuo metu aiškinta, kad „Azotas“ buvo privatizuotas už neindeksuotus investicinius čekius. Vyriausybės nutarimas dėl investicinių čekių indeksacijos, t. y. kitokio jų vertės koeficiento nustatymo, turėjo pasirodyti tų pačių metų gegužės 1 dieną. Nors po indeksacijos investicinių čekių kaina pakilo nuo 7 iki 50 centų, atitinkamai išaugo ir privatizuojamo turto vertė, o jam įpirkti reikėjo didesnės grynųjų pinigų sumos. Taip B. Lubys suspėjo įlipti į nuvažiuojantį traukinį.
Aišku, trąšų gamyklos būklė nebuvo pati geriausia, reikėjo investicijų įrangai atnaujinti ir trąšų cechams pertvarkyti, tačiau įvertinus net tai gamykla buvo parduota labai pigiai. Kai tų pačių metų pabaigoje buvo privatizuojama panašaus dydžio Kėdainių chemijos gamykla, už ją jau prašyta 108,5 mln. litų. Įsigiję „Achemą“, lietuvių verslininkai dar tais pačiais metais galvojo apie galimybę 40 proc. akcijų paketą parduoti rusų koncernui „Gazprom“ ir taip užsitikrinti sklandų gamtinių dujų tiekimą. Už šį paketą jie norėjo gauti 200 mln. litų. Sandoris su rusais neįvyko, tačiau tai vėliau B. Lubiui nesutrukdė dujas savo gamyklai pirkti už mažesnę kainą negu jos buvo parduodamos Lietuvai.
Tiesa, net ir 30 mln. litų tuo metu buvo pakankamai didelė suma, kurios B. Lubys negalėjo būti sutaupęs. Pagal tuo metu galiojusį Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą privatizacijos konkurso dalyviai turėjo įnešti 25 proc. nominalios privatizuojamo objekto akcijų vertės. Šią sumą B. Lubys sumokėjo investiciniais čekiais ir grynaisiais gavęs 5,5 mln. litų paskolą iš banko. Konkurso laimėtojui akcijas buvo leidžiama įsigyti išsimokėtinai už jas iki galo atsiskaitant per dvejus metus. Ši suma, kaip rašė to meto spauda, buvo paimta iš pačios gamyklos. Gamyklą įsigijusi fizinių asmenų grupė dar tais pačiais metais įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Viachema“ („Achemos“ grupės pirmtakė). Jai „Achemos“ gamykla už rinkodaros paslaugas 1994-ųjų pabaigoje atseikėjo 23 mln. litų arba kaip tik tokią sumą, kokios reikėjo visiškai atsiskaityti už gamyklos akcijas.
Šiandien „Achema“ yra viena didžiausių gamyklų Lietuvoje, kurios vertė sudaro apie milijardą litų, jos pajamos per metus siekia kelis milijardus litų, o pelnas anksčiau skaičiuotas dešimtimis milijonų litų. Per sunkmetį jos rezultatai buvo suprastėję – dėl kritusios trąšų paklausos ir išaugusių dujų kainų gamykla per 2009 metus patyrė 50 mln. litų nuostolių. Kaip sekėsi gamyklai per praėjusius metus, neskelbiama. Tačiau nors pagrindinis B. Lubio verslo imperijos raumuo ir nusilpo, pajamas ir pelną nešė kitos įmonės, tarp jų – Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO).
Verslo imperijos kūrimas
1997-aisiais Lietuvos vyriausybė nusprendė privatizuoti kelias dideles Klaipėdos jūrų uosto įmones – krovos bendrovę KLASCO ir nacionalinę laivybos kompaniją LISCO. Šįkart valdžia nutarė veikti apdairiau ir privatizavimo konkursui vykdyti nusisamdė tarptautinius konsultantus. Netrukus paaiškėjo, kad jie valstybei už šias įmones nepadėjo gauti geriausios kainos. LISCO privatizavimas įstrigo keleriems metams, o KLASCO su nemenka nuolaida įsigijo B. Lubio vadovaujamas konsorciumas „Vialogas“.
Pagal 1998-ųjų gegužę pasirašytą sutartį su valstybe „Vialogas“ už KLASCO įsipareigojo sumokėti 200 mln. litų, iš kurių 120 mln. litų į valstybės sąskaitą turėjo pervesti iš karto, o likusius 80 mln. litų sumokėti per ateinančius penketą metų. Todėl, kaip ir privatizuojant trąšų gamyklą, taip ir šiuo atveju dalis pirkinio vertės buvo apmokėta iš privatizuotos bendrovės lėšų. Be to, B. Lubys laiku neatsiskaitė su valstybe, todėl papildomai turėjo sumokėti 8 mln. litų delspinigių. O nuolaida, kurią privatizuojant KLASCO sugebėjo gauti B. Lubys, galėjo siekti daugiau kaip šimtą milijonų litų. 1997 metais KLASCO viena akcija vertybinių popierių biržoje kainavo 12–15 litų, remiantis šia kaina įmonės vertė galėjo sudaryti 320–380 mln. litų. Šis privatizavimo sandoris sulaukė kritikos ne tik dėl per mažos kainos, bet ir dėl to, kad įmonę nusipirko jokios patirties šioje srityje neturėję verslininkai. To neslėpė ir pats B. Lubys, po įsigijimo aktyviai įsitraukęs į šios įmonės valdymą ir apkeliavęs bent 10 didelių pasaulio uostų siekdamas įgyti patirties.
Šiam verslininkui krovos įmonės įsigijimas buvo logiškas ir racionalus žingsnis siekiant sutvirtinti būsimos savo verslo imperijos pamatus. Kadangi didesnė dalis „Achemoje“ pagamintų trąšų buvo eksportuojama per jūrą, įsigijus pagrindinę krovos įmonę buvo galima pagerinti veiklos sąlygas ir pačiai „Achemai“. Vėliau paaiškėjo, kad KLASCO ir be šios funkcijos buvo geras pirkinys, nes šiandien ji yra viena iš sėkmingiausiai dirbančių grupės įmonių, net ir per sunkmetį sugebėjusių didinti apyvartą, pelningumo rodiklius ir tęsti plėtros planus.
Po KLASCO privatizacijos B. Lubys ėmėsi aktyvesnės verslo diversifikacijos ir per pastarąjį dešimtmetį įsigijo keliolika įvairiose srityse dirbančių įmonių, o jo pavardė ir toliau dažnai šmėžavo valstybės turto privatizavimo konkursuose. Visi vėliau įsigyti objektai buvo smulkesni negu anksčiau minėtos įmonės, be to, ne visi verslininko pirkiniai pasiteisino. B. Lubio vadovaujama grupė nuo 2000 metų įsigijo saldainių fabriką „Naujoji rūta“, sirupo gamyklą „Gliukozė“, skaldos kasybos įmonę „Dolomitas“, laivų statybos įmonę „Klaipėdos laivų remontas“, spaustuvę „Aušros spaustuvė“. Pastaroji bendrovė dėl sukauptų skolų buvo parduota už 1 litą. Ne itin nusisekė ir su 2007 metais iš valstybės įsigyta sanatorija „Lietuva“. Iš sovietinio stiliaus gydyklų paversta į prabangų SPA centrą, „Lietuva“ duris atvėrė pačiame ekonomikos krizės įkarštyje, todėl buvo priversta gerokai sumažinti savo paslaugų įkainius. Įstrigęs ir pietinėje Lietuvos dalyje esančio Mockavos terminalo, kuriame turėtų susikirsti rusiško ir europietiško tipo traukinių vėžės bei vykti krovinių perkrovimas, projektas.
Be minėtų įmonių, „Achemos“ grupė yra investavusi ir į energetiką. Jai priklausanti įmonė „Renerga“ valdo dvi hidroelektrines, vėjo elektrinių parką, taip pat planuoja per šiuos metus įrengti vieną pirmųjų Lietuvoje saulės elektrinių parką. B. Lubiui taip pat priklauso kelios žiniasklaidos priemonės – televizijos kanalas BTV ir laikraštis „Lietuvos žinios“.
Darboholikas, negalintis sustoti
B. Lubį galima vadinti ne tik turtingiausiu, bet ir įtakingiausiu verslininku Lietuvoje. Jo įsteigtą ir vadovaujamą Lietuvos pramonininkų konfederaciją šalies gyventojai laiko didžiausią įtaką turinčia lobistine organizacija šalyje. Nė vienas Vyriausybės svarbesnis nutarimas ar įstatymo siūlymas, susijęs su verslo aplinka, neapsieina be šios organizacijos pritarimo ar pastabų. Kalbama, kad šios asociacijos atstovai ministerijų duris įpratę varstyti nesibelsdami.
Tiesa, laikai keičiasi, o ir B. Lubio galioms yra ribos – rusai nebeparduoda pigesnių dujų, ne visos durys atsiveria ir ministerijose. Pavyzdžiui, Energetikos ministerija yra atmetusi B. Lubio siūlymą kartu statyti suskystintų dujų terminalą, o ne per seniausiai keli buvę Ūkio ministerijos tarnautojai sulaukė prokuratūros įtarimų dėl „Achemos“ protegavimo dalyvaujant dujų terminalo statybos konkurse.
Prokurorai teigė, kad „Achemai“ buvo suteikta neteisėtų privilegijų dalyvaujant dujų importo terminalo įmonės „Gamtinių dujų terminalas“ valdyme. Penktadalį šios įmonės akcijų buvo skirta B. Lubio koncernui, pastarasis turėjo užsiimti šios įmonės valdymu. Tačiau greitai šis konkursas sulaukė Specialiųjų tyrimų tarnybos susidomėjimo, o, socialdemokratus valdžioje pakeitus konservatoriams, dujų terminalo įmonė apskritai buvo likviduota.
Dar vienas dalykas, kuriuo iš turtingiausių šalies verslininkų sąrašo išsiskiria B. Lubys, – tai palyginti didelis atvirumas. Kaip jau minėta pradžioje, jis drąsiai kritikuoja neįtikusius Vyriausybės sprendimus, o paklaustas nevengia išsakyti savo nuomonės ir kitais politinio ar visuomeninio gyvenimo klausimais. Neslepia jis ir kai kurių asmeninio gyvenimo detalių, nors visada atidžiai renkasi, apie ką šnekėti, o apie ką – ne.
Verslininkas pripažįsta, kad jo banko sąskaitose pinigų yra tiek, kad jų užtektų sočiam jo anūkų, kurių turi du, gyvenimui užtikrinti. Vis dėlto, pasak B. Lubio, verslas neturi pabaigos, o uždirbtas pelnas visą laiką „prašosi“ būti ne pravalgomas, o investuojamas.
