Gyvenimo klystkeliais klaidžioję benamiai už savo klaidas atsimoka keturkojams. Sotus ėdalo davinys, nuolatinė priežiūra ir begalinė meilė – tokia ateitis atsivėrė dviem valkatavusioms kalytėms. Iš gyvūnų prieglaudos į Nakvynės namus atvežtos prieš trejetą dienų jos jau spėjo užsitarnauti benamių meilę.
Savo namus praradę žmonės po valdiška pastoge nakvoti stengiasi grįžti ne tuščiomis – iš menkų socialinių pašalpų pripirkę kaulų ar pigiausių šunims skirtų konservų.
Kai kurie Nakvynės namų gyventojai pripažįsta nespjaunantys į velnio lašus, tačiau esą dabar verčiau neišlenks vieno kito bokalo alaus, bet šunų nepaliks alkanų. Tačiau kol vieni benamiai skaičiuoja centus kaulams, kiti paslapčia sušveičia bendroje virtuvėje keturkojams išvirtą košę.
Priešais Nakvynės namų langus prie būdų pririštos Draugė ir Maira draugiškai pasitinka kiekvieną įsukusįjį į kiemą.
Kadaise šeimininkų išmestos kalytės taip gerai turbūt dar niekada negyveno – nuo vėjų ir lietaus glaudžiasi pašiltintose būdose su čerpėmis dengtais stogais, o šalia išrikiuoti dubenys sotaus ėdalo prikraunami bent triskart per dieną.
„Aš gaunu 400 litų, bet šunis vis tiek pašersiu. Čia neatsiras nė vieno, kas galėtų juos nuskriausti. Šunys atvežti iš prieglaudos, mes irgi neturim savo namų. Taigi mūsų likimai vienodi, tai kaip galime su jais nesidalinti? Geriau mažiau išgersiu, bet kaulą nupirksiu“ – tvirtina ketverius metus Nakvynės namuose besiglaudžiantis Sigitas.
Ilgametė Nakvynės namų gyventoja sunkiai vaikštanti Genutė pasiryžusi iš savo kambario antrame aukšte laiptais net ir ropoti, kad tik priešais jos langus prie būdų besiilsinčias Mairą ir Draugę pašertų.
Genutė dalijasi kambariu su likimo drauge. Apie benamių moterų meilę ir rūpinimąsi dar silpnesniais ir byloja ant palangės išrikiuotos šunims skirtų pigiausių konservų skardinės.
Iš 500 litų besiverčianti 63-ejų Genutė Baranauskaitė skaičiuoja didžiąją dalį lėšų išleidžianti vaistams, dar 65 Lt kas mėnesį paklojanti už valdišką pastogę.
Iš to, kas lieka, moteris nusiteikusi ir pati prasimaitinti, ir kalytes pašerti. Tačiau ji abejoja, ar tokių kaip ji gyvūnų patronų Nakvynės namuose daug atsiras.
„Pasitikėti vien gyventojais negalima. Šeši indeliai konservų kainuoja devynis litus. Kas tiek pripirks? Čia aš tokia šunų patriotė. Vaikystėje mane mikrorajono vaikai šunų karalaite vadindavo, o dabar esu šunų karalienė ir tuo džiaugiuosi“, – išdidžiai pareiškė Genutė.
Kad iš tiesų ne visiems kaimynams rūpi šunų skrandžiai, netrukus buvo įsitikinta. Tik akimirkai bendroje virtuvėje palikusi Mairai ir Draugei išvirtą kruopų košę, pagardintą kaulais, sugrįžusi Genutė rado tuščią puodą – benamių pilvai irgi neišpeikė šunims išvirto naminio maisto.
(…)
Visą Ingos KONTRIMAVIČIŪTĖS straipsnį skaitykite spalio 14 d. „Sekundėje“.
