„Vilniaus kino šortų" festivalyje – ir kameromis su juosta nufilmuoti lietuvių kūrėjų filmai.
Ar išties kamera su kino juosta nufilmuoti vaizdai turi daugiau gyvybės ir romantikos, nei užfiksuoti skaitmenine? Trumpametražių filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“, šeštą kartą vykstančio „Skalvijos“ kino teatre Vilniuje, programos sudarytoja Rasa Juškevičiūtė ir viena festivalio dalyvių Austė Zdančiūtė tikina, kad taip.
Abi jos priklauso judėjimui „Super8 Picnic in a Hand“, į kurį susibūrė visi, pasiilgę filmavimo kamera su kino juosta ir melancholiško juostos traškesio, žiūrint filmą projektoriumi. Iš šio judėjimo narių sukurtų filmų parengta festivalio „Vilniaus kino šortai“ Specialioji nekonkursinė programa.
– Kas įkvėpė suburti judėjimą „Super8 Picnic in a Hand“?
R. Juškevičiūtė: Aš neneigiu skaitmeninės technikos, bet, manau, kad kūrybos procesas, naudojant juostą yra kitoks ir žmonės visai kitaip reaguoja, kai filmuojama su juosta. Gauni visai kitokius rezultatus – vaizdas minkštesnis ir labiau romantiškas.
A. Zdančiūtė: Man atrodo, kad darbo procesas filmuojant juostine kamera įdomesnis. Baigus filmuoti skaitmenine kamera, reikia perkelti medžiagą į kompiuterį ir tada daug valandų prie jo sėdėti. Filmavimas juosta – tai rankų darbas. Procesas toks: filmuojama, paskui iš kameros išimama juosta, ji įsukama į ryškinimo bakelį, pasitaškoma vonelėje, tada juosta kabinama, kad išdžiūtų.
R. Juškevičiūtė: Filmuojant juosta galima sulaukti visokių netikėtumų, galima eksperimentuoti su juostomis iš karto filmavimo vietoje. O kai filmuojama skaitmenine kamera, didžiausias darbas vyksta prie kompiuterio – reikia sėdėti valandų valandas ir naudoti tam tikrą kompiuterinę programą.
Man patinka, kad filmuojant juosta viskas vyksta čia ir dabar, dažniausiai mes net daug nemontuojame. Darbo procesas vyksta lauke – realybėje. Taip dirbdama aš labiau susikoncentruoju ir mane tai pakylėja. Kitiems žmonėms juostoje įamžintas vaizdas irgi suteikia teigiamų emocijų, nes jis atrodo lyg sapnas ar svajonė.
R. Juškevičiūtė: „Juostoje įamžintas vaizdas suteikia teigiamų emocijų, nes jis atrodo lyg sapnas ar svajonė“
– Kaip ryškinate juostas?
R. Juškevičiūtė: Norint juostą išryškinti, ją reikėtų siųsti į Vokietiją, Lenkiją arba Rusiją, sumokėti nemažą pinigų sumą ir laukti mėnesį, kol filmas pagrįš. Šis procesas labai sudėtingas, ilgas, brangus ir nepatogus. Vėliau sužinojome, kad užsienyje yra tokios menininkų laboratorijos, kuriose juostas išmokstama ryškinti patiems. Pagalvojome, kad ir mes norime to išmokti. Vieno tokio judėjimo atstovai iš Vokietijos atvyko į Lietuvą ir išmokė, kaip juostas išsiryškinti patiems.
„Super8 Picnic in a Hand“ sulaukė labai didelio susidomėjimo, tai ir varo mus į priekį. Žmonės labai domisi, nori patys filmuoti juosta, to išmokti ir jei žmogus užsidegęs, nori šia veikla užsiimti, tai geranoriškai tam žmogui padedamame.
– Kokia yra festivalio Specialiosios nekonkursinės programos, kurioje dalyvauja „Super8 Picnic in a Hand“ judėjimo nariai, idėja?
R. Juškevičiūtė: Didžioji dalis programos filmų susukti kūrybinėse dirbtuvėse ir dauguma jų nufilmuoti dviguba ekspozicija. Filmuojant skaitmenine kamera įmanoma gauti šį efektą, bet reikia ilgai dirbti kompiuteriu ir toje kompiuterinėje programoje būna per daug įvairiausių pasirinkimo variantų. Filmuojant kamera su juosta reikia po pirmo filmavimo tiesiog persukti juostą, įdėti ją antrą kartą ir filmuoti vėl.
Aš išrinkau lengvus, nuotaikingus, žadinančius teigiamas emocijas ir kuriančius gerą atmosferą filmus. Atrinkdama filmus norėjau, kad tai būtų aiškūs, turintys savo idėją filmai. Mano tikslas buvo, kad žmogus juos suprastų. Man nepatinka žmonių reakcija išėjus iš kino teatro salės, kai yra sakoma, kad tai buvo gražus juostinis filmas, bet taip niekas ir nesuprato, apie ką jis.
– Ką jūs ir Egidijus Praspaliauskas norite pasakyti filmu „Love“? Kodėl šiame filme naudojama ironija?
R. Juškevičiūtė teigia, kad daugelyje lietuvių filmų, pateiktų festivalio nekonkursinei programai, slypi ironija ir pokštas.
R. Juškevičiūtė: Šio filmo kūrėjas, mano kolega Egidijus Praspaliauskas yra grafikos dizaineris ir jo kūryboje rastumėte daug ironijos, kai vaizdas estetiškai patrauklus, bet ironiškas.
Filmas „Love“ gali būti suvokiamas kaip vaikiškas juokelis iš kiekvieno žiūrovo vaikystės. Šis filmas kelia daug gerų emocijų ir jis jau susilaukė pripažinimo – keliauja iš festivalio į festivalį, iš vienos šalies į kitą šalį.
Auste, o jūs ką norite pasakyti žiūrovams savo filmu „Sharp looking lions“?
A. Zdančiūtė: Šis filmas man kaip iššūkis, nes jo techninė pusė yra labai svarbi. Ryškios siužetinės linijos čia nėra. Aš piešiu ant kiekvieno kadro, o vienoje sekundėje yra 24 kadrai ir man tenka piešti ant kiekvieno 16 mm kadro iš tų 24. Aš domiuosi animacija, taigi mano filmas bus animacinis ir jis priklauso tiesioginės animacijos žanrui, kai piešiama tiesiai ant juostos.
Filmas yra apie gyvūnus ir jį galima pavadinti šiek tiek laukiniu. Posakį sharp looking atradau visai netikėtai ir jis man labai gerai įsiminė. Viena jo reikšmė yra gerai, patraukliai atrodantis, o kita posakio to look sharp prasmė – labai greitai judėti ir ši reikšmė labai tiko mano filmui apie gyvūnus.
Piešdama ant begalės kadrų aš pradedu galvoti apie asmeninius dalykus, kuriuos įtraukiu į savo filmą per personažus, kai kuriems jų pridėdama tam tikrų detalių. Taigi mano filmas yra ir apie mane.
„Super8 Picnic in a Hand“ judėjimas subūrė juostinės kameros mėgėjus.
Kurie iš į Specialiąją nekonkursinę programą įtrauktų filmų turi stipriausią siužetinę liniją?
R. Juškevičiūtė: Aiškiausią temą turi Juliaus Balčikonio filmas „Penis in the sky with Diamonds“. Julius dalyvavo aitvarų kūrybinėse dirbtuvėse ir ten visi dalyviai darė gražius bei mielus aitvarus. O jis sugalvojo pagaminti didelį raudoną vyriško lyties organo formos aitvarą ir jį paleisti į dangų.
Praėjo nemažai laiko nuo aitvarų kūrybinių dirbtuvių ir Julius laikė savo aitvarą kažkur padėtą ir nenaudojamą. Kiek vėliau jis panoro jį įamžinti, todėl sukūrė trumpą filmuką, kuriame rodoma, kaip žmonės gamina aitvarą, bet viso filmo metu išlaikoma paslaptis, koks tas aitvaras. Pabaigoje aitvaras nešamas prie jūros ir Julius nuogas jį paleidžia. Tai tikrų tikriausia ironija.
Eitvydo Doškaus, Egidijaus Praspaliausko ir Viliaus Mačiulskio filmas „Fly“ viename iš juostininkų susitikimų Kroatijoje susilaukė labai didelio dėmesio. Filmas labai paprastas – jame žmogus tiesiog skrenda – šį kino efektą labai lengva padaryti. Bet kadangi filmas yra šokiruojančiai paprastas, jis visiems labai patiko.
Kas skatina kūrėjus filmuoti kamera su juosta?
R. Juškevičiūtė: Kai kurie mūsų judėjimo „Super8 Picnic in a Hand“ nariai yra baigę Muzikos ir teatro akademiją arba Dailės akademiją. Iš mūsų beveik visada buvo reikalaujama plėtoti istoriją nuo A iki Z: su įžanga, kulminacija ir atomazga. Ir visi nuo to yra pavargę. Filmavimas juosta yra tarsi atgaiva ir, manau, tokiai lengvo pobūdžio minčiai turi atsirasti vietos vizualinėje kultūroje.
R. Juškevičiūtė: „Iš mūsų beveik visada buvo reikalaujama plėtoti istoriją nuo A iki Z: su įžanga, kulminacija ir atomazga. Filmavimas juosta yra tarsi atgaiva.“
Filmavimas juosta sukuria santykį tarp žmogaus ir istorijos. Mūsų judėjimas domėjosi archyvine medžiaga, kiek yra išlikusių 8mm juostų Lietuvoje. Beveik tuo pat metu gavome pasiūlymą dalyvauti projekte kartu su prancūzais, belgais ir italais. Projekto tikslas – rinkti iš žmonių juostas ir kurti filmus apie šventes – paradus, gimtadienius, vestuves – apie viską, kas susiję su žmonių buvimu kartu. Manau, rezultatas bus labai įdomus, galėsime palyginti italų, belgų, prancūzų ir lietuvių šventimo tradicijas.
