T. Janeliūnas.
Po įvairiais gandais aplipusių pasišnibždėjimų šią savaitę buvo paskelbti Vyriausybės sudarytos darbo grupės pasiūlymai dėl aukštųjų mokyklų likimo. Esminė mintis – Vilniuje iki 2015 m. turėtų likti tik vienas didelis valstybinis universitetas, o Kaune universitetų jungimasis turėtų baigtis 2017 m. taip pat paliekant tik vieną universitetą.
Tiesa, šios darbo grupės pasiūlymuose liko nemažai pilkų dėmių. Ekspertai taip ir nesutarė, ką daryti su menų universitetais: Vilniaus dailės akademiją ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją jungti į vieną Menų akademiją, prijungti prie Vilniaus universiteto ar palikti taip, kaip yra dabar. Ekspertai nusprendė „neliesti“ ir M. Romerio universiteto, teigdami, kad jis „ir taip išgyvens“, kas benutiktų, nes sugeba nemažą dalį lėšų užsidirbti iš studentų pats. Kiti universitetai iš privačių šaltinių sugeba gauti vidutiniškai tik apie 30 proc. lėšų. Ir galiausiai visiškai užmiršti liko Klaipėdos ir Šiaulių universitetai. Matyt, nuspręsta, kad apie „mirusius“ (net jei ligonis dar tebekvėpuoja) geriau visai nieko nekalbėti. Tačiau kaip juos gražiau „palaidoti“ – nutarta kol kas nesukti galvos.
Ekspertų grupės siūlymai paremti tarsi gražiais ketinimais. Visi racionaliai mąstantys suvokia, kad 14 universitetų Lietuvai per daug. Jau dabar per daug, o mažėjant moksleivių ir studentų skaičiui – taps visiškai nepateisinama. Pagal prognozes, bendras studentų skaičius iki 2020 m. turėtų sumažėti perpus – 2008 m. jų buvo 208 tūkst., o 2020 m. liks tik 104 tūkstančiai. Nei valstybės finansavimo, nei studijų kokybės prasme besidubliuojančios studijų programos neleis išlaikyti net dabartinio, nuolat keiksnojamo, aukštojo mokslo lygio.
Tad, atrodytų, vienintelis teisingas sprendimas – jungti universitetus! O jei jungti – tai taip, kad per mažai nepasirodytų. Todėl ekspertai nusprendė, kad Lietuvoje reikia įgyvendinti principą „vienas miestas – vienas universitetas“. Žinoma, su mintyse turimu atsakymu, kad tikrų miestų Lietuvoje yra tik du: Vilnius ir Kaunas. Kita vertus, aptariant idealias sąlygas, koks turi būti „tikras universitetas“, ekspertai pripažino: Lietuvoje galima kalbėti apie keturis „bazinius“ universitetus: KTU, VDU, VU ir VGTU. Kitaip tariant, visi kiti yra „pusuniversitečiai“ arba apskritai galėtų būti prilyginti kolegijoms.
Tokiai klasifikacijai būtų galima pritarti: įvairūs kriterijai ir rezultatai patvirtina, kad būtent minėti keturi universitetai vis dar palaiko pusėtiną mokslo lygį, sugeba dalyvauti tarptautinėse programose ir yra patraukliausi stojantiesiems. Tad kodėl būtina jungti šiuos universitetus? Bene vienintelis ekspertų argumentas, kodėl reikėtų jungti VU ir VGTU bei VDU ir KTU – tai, kad jie yra įsikūrę tame pačiame mieste. Tokiu būdu neva bus pasiekta sinergija dalijantis infrastruktūra, resursais ir galbūt moksliniu potencialu, o tai garantuos efektyvesnį lėšų panaudojimą ir augančią mokslo kokybę.
Skirtumai traukia?
Realiai dabartiniai technologinės pakraipos universitetai (VGTU ir KTU) ir taip yra pakankamai specifiniai ir gana smarkiai skiriasi nuo „universalių“ VU ar VDU. Būtent techniniuose universitetuose dominuoja technologijos mokslų programos, kurių beveik neturi nei VU, nei VDU. Todėl praktiškai šios mokslų srities studijos ir toliau galės būti vykdomos tose pačiose auditorijose ir laboratorijose, su tais pačiais dėstytojais.
Tačiau ekspertai greičiausiai nusprendė, kad šių universitetų socialinių mokslų programos dažnai dubliuojasi. Pavyzdžiui, VGTU ruošia ne tik technologinių specialybių bakalaurus ir magistrus, bet ir įvairios pakraipos vadybininkus. Tikriausiai taupymas galimas šiose srityse?
Bandymas sujungti net ir geriausių universitetų programas būtent socialiniuose moksluose gali virsti absurdišku „vieno modelio“ propagavimu tūkstančiams studentų.
Matematiškai gal ir taip. Teoriškai įmanoma, kad vadyba vienodai būtų dėstoma kokiam tūkstančiui studentų viename universitete pagal tą pačią programą. Praktiškai tai atrodytų absurdiškai. Norinčių studijuoti vadybą vis vien bus keleriopai daugiau nei, pavyzdžiui, mechanikos inžineriją. Net labai norint, tektų tokią programą skaidyti gal net į keliolika srautų, paskirti jai keliolika dėstytojų ir panašiai. Kaip tai pakels bendrą studijų kokybę? Turint galvoje, kad socialiniams mokslams apskritai retas „vienintelės tiesos“ fenomenas, bandymas sujungti net ir geriausių universitetų programas būtent socialiniuose moksluose gali virsti absurdišku „vieno modelio“ propagavimu tūkstančiams studentų.
Pasakysite, vadybininkų, teisininkų ir visokio plauko humanitarų ir taip per daug Lietuvoje? Galbūt. Tačiau patys studentai ir toliau sieks dažniau įgyti būtent šias specialybes, tad net susiaurinus šias programas, vadybos ar teisės studijų paklausa liks didžiausia. Galiausiai, į šias studijas įstos gabiausieji, o techniniams mokslams liks vidutiniokai arba neturintys šiai krypčiai polinkio jaunuoliai. Vargu, ar tai padidins technologinių mokslų kokybę Lietuvoje. Tad jei tikslas yra po truputį naikinti socialinių mokslų programas – universitetų jungimas gal ir padės tai pasiekti, tačiau mažai tikėtina, kad tai turės kokią nors įtaką mokslo kokybei.
Siekdami studijų krepšelių universitetai jau savo viduje gali imti kurti besidubliuojančias studijų programas „stebuklingais“ pavadinimais.
Kažkodėl nuspręsta, kad būtent universitetų jungimas padės „išgryninti“ studijų kokybę, išvengti programų dubliavimo ir siekti mokslo aukštumų. Tačiau susikūrus didžiuliams Vilniaus ir Kauno universitetams galime sulaukti tendencijos, kuomet siekdami studijų krepšelių universitetai jau savo viduje pradės kurti besidubliuojančias studijų programas „stebuklingais“ pavadinimais.
Ekspertų išskirtas M. Romerio universitetas kaip tik ir patraukė šiuo keliu. Taip atsiranda tokios magistro lygio programos kaip „Parlamento teisė ir valstybės valdžios institucijos“, „Darnaus vystymosi vadyba ir administravimas“ ar „Europos kaimynystės politika“ ir panašiai. Tad greičiausiai net ir sujungus didelius universitetus į vieną, atsirastų penkiolikos pavadinimų vadybos ar verslo administravimo programų – juk jei bus stojančiųjų paklausa, reikės susirinkti krepšelius. O jei nebus paklausos – reikės pasiūlyti nieko nereiškiantį, bet originaliai skambantį pavadinimą ir tą paklausą sukurti.
Optimizavimas – ne iš to galo
Tad stebina pastangos iš kito galo pradėti studijų proceso optimizavimą: vietoje besidubliuojančių programų naikinimo esamuose universitetuose ir tikros kokybės užtikrinimo manoma, kad viską sureguliuos milžiniškas centrinis universitetų aparatas. Na taip, bus sutaupyta kelių rektorių alga. Tačiau prorektorių ir dekanų greičiausiai nesumažės. Užtat didesniuose universitetuose bus galima lengviau paslėpti studijų kokybės skirtumus ir neefektyvaus valdymo rezultatus.
Jau dabar didesni universitetai tarp savo fakultetų perskirsto milžiniškas sumas pinigų, tad populiariausi fakultetai, surenkantys daugiausia krepšelių, vis tiek negali plėsti nei infrastruktūros, nei kelti dėstytojams atlyginimų. Užtat palaikoma vegetuojančių fakultetų gyvybė, kurių programas tenka subsidijuoti. Sunku net įsivaizduoti, kas dėsis, kai reikės „suvirškinti“ dar ir edukacines ar technologinių mokslų studijų programas.
Pristatant ekspertų grupės siūlymus viešumoje šmėstelėjo mintis, kad Lietuvoje galėtų būti ir bent vienas „regioninis universitetas“. Tarsi tai užtikrintų kažkokią socialinę teisybę – kad Klaipėdos ar Šiaulių miestų jaunuoliams nereikėtų važiuoti studijuoti į Kauną ar Vilnių. Šiais laikais, kai vos ne per naktį apsisprendžiama važiuoti mokytis į Londoną ar Niujorką, poros šimtų kilometrų nuotolis Lietuvoje atrodo daugiau nei juokingas. Tačiau garsiai ištarti, kad „regioniniai universitetai“ apskritai bus nereikalingi, ekspertai neišdrįso.
Vis dėlto pati darbo grupė pripažino – tai, ką jie rekomenduoja įgyvendinti, neįmanoma be pačių universitetų valios. Tai ne pirmos rekomendacijos, kurios greičiausiai nebus įvykdytos. Išorinių piršlių pastangos suvesti skirtingus universitetus greičiausiai neįtikins aukštųjų mokyklų. Tačiau galbūt jos privers universitetus blaiviau įvertinti, ką jie realiai gali keisti, jei dar nori išlikti.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
