J. J. Komaras.
Lietuvoje po praėjusį savaitgalį Lenkijoje įvykusių parlamento rinkimų garsiai skambėjo nuomonė, kad įtampa Lietuvos ir Lenkijos santykiuose atlėgs, nes ją esą kėlė priešrinkiminis šurmulys. Tačiau ar galime laukti didelių pokyčių tarpusavio santykiuose, jei po rinkimų valdančioji koalicija Lenkijoje iš esmės nesikeis?
Premjero Donaldo Tusko „Pilietinė platforma“ (PP) surinko 39,19 proc. balsų, o Jaroslawo Kaczynskio „Teisė ir teisingumas“ (TT) – 29,88 proc. Kad taip pasibaigs šių dvejų dešiniųjų partijų dvikova, buvo aiškų iki rinkimų.
PP koalicijos partnerė, vicepremjero Waldemaro Pawlako Lenkijos liaudies partija (PSL) gavo 8,36 proc. balsų ir to užtenka išsaugoti dabartinę koaliciją. Iš pirmų pasisakymų matyti, kad taip ir bus. Kol kas premjeras prašo prezidento leisti dabartiniai vyriausybei dirbti iki metų pabaigos, tai yra iki Lenkijos pirmininkavimo ES pabaigos. Kol kas neaišku, ar prezidentas susitiks su tokiu pasiūlymu.
Vis dėl to premjeras D. Tuskas aiškiai įvardijo, kad užsienio reikalų ministru kitoje vyriausybėje, nepriklausomai nuo to, kada ji pradės dirbti, bus dabartinis ministras Radoslawas Sikorskis.
R. Sikorskis tai spalvingas politikas ir ne visada diplomatiškas. Kai JAV vyriausybė pradėjo spausti sparčiau grąžinti žydų turtą (Lenkijos vyriausybė mano, kad šio klausimo negalima skubinti dėl krizės), R. Sikorskis viešai paklausė, kur buvo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai vokiečiai žudė žydus. R. Sikorskis dėl savo nelabai diplomatiškų pasisakymų sulaukė daug kritikos ir Lietuvoje.
Nauja Lenkijos vyriausybė nežada pokyčių užsienio politikoje, tad nereikia laukti kažkokių radikalų pokyčių ir Lietuvos bei Lenkijos santykiuose. Nors galima tikėtis kitokios, ne tokios aštrios retorikos iš Lenkijos politikų.
Nauja Lenkijos vyriausybė nežada pokyčių užsienio politikoje, tad nereikia laukti kažkokių radikalų pokyčių ir Lietuvos bei Lenkijos santykiuose. Nors galima tikėtis kitokios, ne tokios aštrios retorikos iš Lenkijos politikų.
Premjeras D. Tuskas per rinkimų kampaniją darė viską, kad lenkų tautinės mažumos problemos netaptų viena pagrindinių rinkimų kampanijos temų. Viena vertus, jam reikėjo rinkėjams šalies viduje parodyti, kad remia Lietuvos lenkų reikalavimus ir neleisti oponentams pasinaudoti Lietuvos lenkų korta.
Juk jo didžiausias konkurentas J. Kaczynskis į rinkimus ėjo ragindamas „baigti su baltos vėliavos užsienio politika“. J. Kaczynskis puolė D. Tuską dėl neva per daug nuolankios politikos kaimynų atžvilgiu. Lenkiškų mokyklų streikas Lietuvoje galėjo tapti kibirkštimi, kuri sukeltų didelį gaisrą. D. Tuskas pasielgė kaip ugniagesys ir per vieną dieną numalšino liepsną. Iš esmės Lietuvos lenkų kortos rinkimų kampanijoje niekas nepasinaudojo.
Premjerui ramybė santykiuose su Lietuva reikalinga ir dėl Lenkijos ES pirmininkavimo. D. Tusko Lenkija bando save pristatyti kaip subrendusią valstybę, kuri sugeba suvaldyti padėtį.
Kita vertus, R. Sikorskis turi viziją padaryti Lenkiją įtakingiausia Vidurio ir Rytų Europos valstybe, kuri būtų lygiavertė Europos milžinų partnerė. Be Lietuvos palankumo jam nepavyks pasiekti tikslo.
Galima teigti, kad Lenkija pati neinicijuos jokių žingsniu nei gerinti, nei bloginti santykių su Lietuva. Juo laubiau, kad artėja diskusijos dėl naujo ES biudžeto pradžia. Lenkija yra prieš biudžeto ir įvairių dotacijų mažinimą. Lenkų laukia daug aštrių diskusijų ir partnerių paieškų, o Lietuva gali daug padėti šiame fronte.
Tai yra neblogos prielaidos, galinčios palengvinti Vilniaus ir Varšuvos dialogą. Vis dėlto atrodo, kad kortos yra Lietuvos pusėje. Dar šioje Seimo kadencijoje gali būti priimtas naujas tautinių mažumų įstatymas. Pagal projektą, tautinės mažumos (ten, kur gyvena tankiai) galės nauduoti savo kalbą vietovardžių ir gatvių pavadinimuose šalia lietuvių kalbos. Ir nors vyksta diskusijos, kaip nustatyti pavadinimų naudojimo taisykles, toks įstatymas pasitarnautų Lenkijos ir Lietuvos santykiams gerinti.
Parlamento rinkimai Lenkijoje pasibaigė, tačiau dabar Lietuva pradeda ruoštis Seimo rinkimams. Greičiausia atsiras daug politinių veikėjų, kurie bandys gauti dividendų iš susidariusios situacijos. Jau dabar galima įžvelgti raginimų premjerui Andriui Kubiliui baigti su „baltos vėliavos politika“ Lenkijos atžvilgiu.
Kol abi valstybės turėjo bendrų tikslų tarptautinėje politikoje, tol be jokių problemų galėjo susitarti, o nepatogias problemas „sušluoti po kilimu“. Šiandien Lenkija Rytuose turi kitų interesų, nei Lietuva. Kitaip klostosi santykiai su Rusija ar Baltarusija. Kiti interesai ir ES erdvėje bei požiūris į JAV. Lenkai be didesnių baimių laukia atominės elektrinės Kaliningrade. Lenkijai ši energija labai reikalinga. Lietuva vis dažniau žiuri į Skandinaviją, o Lenkija nori dominuoti Vidurio Europoje.
Nebeliko bendrų strateginių tikslų. Vis dėlto galime būti geri kaimynai, kurie dėl tam tikrų taktinių tikslų bendradarbiauja ir bando išspręsti visas problemas. Tik reikia atsikratyti emocijų dėl praeities ir dabarties. Ir į dabartinę situaciją pažiūrėti pragmatiškai. Juk turime daugybę ekonominių projektų. Kol kas jie nenukentėjo. O gal tai ir yra raktas į abejų šalių strateginę kaimynystę?
