„Mano brangusis, Hansai, tą naktį, kai mus visas tris išvedė tardyti, tu gulėjai savo slėptuvėje ir nieko nežinojai. O kai ryte sugrįžome… Po tos nakties valsčiaus rūsyje viskas pasikeitė“.
„Per dviejų kartų moterų susitikimą noriu parodyti, kad šalies istorija nesensta, ji gyvena kiekviename individe ir tampa mūsų tapatybės dalimi“, – sako rašytoja Sofi Oksanen, kurios pjesė „Valymas“ atgimsta Kauno valstybiniame dramos teatre.
Ir pjesėje, ir romane gretinami du Estijos istorijos laikotarpiai bei dviejų skirtingų kartų esčių moterų patirtis. Šalies okupacija metaforiškai perkeliama į moters kūno išprievartavimą. Visos tautos trauminė patirtis čia parodoma per dviejų moterų asmenines dramas.
2008 m. išleistas romanas „Valymas“ tapo didžiuoju S. Oksanen kūrybiniu proveržiu ne tik Suomijoje, bet ir visame pasaulyje. Suomijoje romano tiražas perkopė 170 000 egzempliorių, pelnė autorei visus prestižiškiausius literatūrinius šalies apdovanojimus, taip pat Šiaurės tarybos literatūros premiją, FNAC premiją Prancūzijoje. S. Oksanen tapo jauniausia šių premijų laureate, o FNAC premija pirmą kartą buvo įteiktas ne prancūzų autoriui.
Romanas „Valymas“ jau išverstas į 38 pasaulio kalbas, lietuviškai jį išleido leidykla „Versus Aureus“. Pjesė 8 kartus statyta Suomijoje, šiemet „Valymą“ publikai pristatė Niujorko eksperimentinis teatras „La MaMa“, teatras „Scena“ Vašingtone, Stokholmo valstybinis teatras, Tórshavn teatras Danijoje. Netrukus po premjeros Kaune į „Valymo“ premjeras pakvies Osnabrücko teatras Vokietijoje bei Nacionalinis Islandijos teatras, kiek vėliau – Hanoverio valstybinis teatras (Vokietijoje pjesė statoma „Skaistyklos” pavadinimu). 2012 m. pjesę statyti planuoja įvairūs Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Vengrijos, Anglijos, Vokietijos teatrai.
S. Oksanen: „Romane moters kūnas yra okupuotos šalies metafora. Kai pradėjau rašyti pjesę ir galvojau apie pavadinimą, mąsčiau apie traumuotų žmonių reakciją į patirtą smurtą ar išprievartavimą. Žmonės visada stengiasi apsivalyti.“
Kauno valstybinio dramos teatro užsakymu pjesė išversta į lietuvių kalbą pavadinimu „Apsivalymas“. Šis jos pastatymas – pirmasis Lietuvoje. Spektaklio premjera vyks spalio 13, 14 ir 25 d. Kauno valstybiniame dramos teatre. Režisierius – Jonas Jurašas.
IQ.lt skaitytojams siūlome žurnalo „Intelligent life“ pavasario numeryje spausdintą interviu su prestižiškiausius literatūros apdovanojimus susižėrusia autore.
S. Oksanen, viešėdama praėjusioje Vilniaus knygų mugėje, davė išskirtinį interviu žurnalui „Intelligent life“.
Roko žvaigždė knygyne
Ryškus makiažas, tikri ar prilipdyti dredai su violetinėmis kaselėmis ir perlais, sidabro žiedais apmaustyti pirštai, ne su bet kuo pasirengęs bendrauti žvilgsnis pro apskritus akinukų stiklus. Suomių rašytoja Sofi Oksanen atrodo lyg įnoringa roko žvaigždė. Sklinda gandai, kad taip ir elgiasi. Pasiųs Vilniuje ji visus po velnių ar ne? Tai savo kailiu bando Žilvinė Petrauskaitė.
Šių metų knygų mugėje S. Oksanen buvo garsiausia viešnia iš užsienio. Jos trečioji knyga „Valymas“ išversta į 41 kalbą, leidybos teises yra įsigiję tolimųjų Kinijos, Korėjos, Japonijos leidėjai. Prieš mėnesį Niujorke, La MaMa Experimental Theatre Club, įvyko spektaklio pagal pjesę „Valymas“ premjera. Kiek anksčiau ji buvo pastatyta Stokholme. Dar šiais metais „Valymas“ turėtų virsti spektakliu Vašingtono ir Hanoverio teatrų scenose. Suomių prodiuseris Markusas Selinas ėmėsi „Valymą“ paversti filmu.
Kuo ši estų kilmės suomės knyga tokia ypatinga, kad viesulo greičiu tapo tarptautiniu bestseleriu – viena labiausiai pasaulyje skaitomų knygų? Perpasakotas „Valymo“ siužetas skamba liūdnai ir tikrai nežadina noro imti knygos į rankas. Pokario Estijos kaimas. Atmosfera ir įvykiai panašūs kaip pokario Lietuvoje: trėmimai, sovietų žiaurumas, vieni žmonės vis dar laukia amerikonų, kiti – su entuziazmu ar be jo kolaboruoja. Pokarinė knygos siužetinė linija persipina su šiuolaikine: pasakojama merginos, prekybos žmonėmis aukos, istorija. Rodos, ji niekuo nesiskiria nuo skaitytų laikraščiuose, matytų TV laidose ir filmuose.
Tai kur gi knygos populiarumo paslaptis? Kodėl ją užsispyrė išleisti ir amerikietis leidėjas, nepaisydamas kolegų perspėjimo, esą amerikiečiai nežino, nė kur ta Estija, nė ką joje veikė sovietai, nė – kodėl ne vienus metus reikėjo žmogų slėpti spintoje?
S. Oksanen knygoje skaitytoją užkabina ne paralelės su tikrais istoriniais įvykiais (kurie juos žinančiajam, žinoma, kelia šiurpą), o iš po siužeto vingių atsiverianti smurto prieš moteris anatomija. Susidėliojanti į tokią giluminę studiją, kad nenuostabu, jog S. Oksanen vadinama aršia feministe. Ir kažkodėl nė nesuabejoji, kad šį titulą jai paskyrė vyrai.
Atrodo, kad S. Oksanen dėl to nesuka sau galvos, o jos teiginiai apie smurto prieš moteris šaknis – protingi, logiški, paremti faktais ir neginčytini. Tik kažkodėl ištarti moters, o ne vyro lūpų.
„Kuo visuomenėje moterų ir vyrų teisės labiau skiriasi, tuo daugiau šansų, kad bus prieita iki prievartos, keršto. Tol, kol moterys bus laikomos žemesnėmis būtybėmis, kieno nors nuosavybe, tol smurtas prieš jas bus nebyliai pateisinamas, – kalba S. Oksanen, Vilniaus knygų mugės restorane laukdama, kol jai padavėja atneš Cezario salotų. – Jei nėra įstatymo, numatančio bausmę, žmogus linkęs elgtis labai žiauriai. Beje, ar žinote, kad išprievartavimas karo sąlygomis nusikaltimu ES paskelbtas tik 2008 metais?!“ Ne, nežinau. Bet žinau, kad tais metais pasaulį išvydo S. Oksanen knyga „Valymas“.
S. Oksanen: „Alydė Tru yra kartos, kuriai nebuvo įprasta garsiai kalbėti apie patirtą prievartą, atstovė. Bandžiau įsivaizduoti, kaip mano senelės amžiaus moteris apie tai kalbasi su savimi“
Suomijoje – mūsų įsivaizduojamame feminisčių rojuje – gyvenanti kūrėja aiškina norėjusi į viešumą iškelti vyrų viršenybės prieš moteris pasekmes. „Patirtos traumos negrįžtamai paveikia moterų asmenybę, nulemia visą tolesnį ne tik jų, bet ir jų vaikų gyvenimą“, – sako S. Oksanen. Jos knygoje vaizduojama fizinę ir dvasinę prievartą patyrusios vyresnė ir jaunesnė herojės. Panašu, kad 34-erių rašytojai vis dėlto labiau rūpi vyresnioji. „Alydė Tru yra kartos, kuriai nebuvo įprasta garsiai kalbėti apie patirtą prievartą, atstovė. Bandžiau įsivaizduoti, kaip mano senelės amžiaus moteris apie tai kalbasi su savimi“, – aiškina S. Oksanen. Jos viena senelių, mamos mama – estė, o giminaičiai tebegyvena tame pačiame Estijos kaime, kurio detalės knygoje labai tikroviškos.
„Vaikystėje daugumą vasarų praleisdavau Estijoje“, – tarsteli rašytoja ir nesileidžia į kalbas, kodėl dabar mamos gimtinėje lankosi tik darbo (t. y. knygų rašymo) reikalais ir – kiek bei kokių savo giminaičių patirčių sudėjo į „Valymą“. Tik paskui sužinau, kad S. Oksanen prieš mane teko atlaikyti ją tiesiog įsiutinusį interviu su klausimais apie biseksualumą, artėjančias vestuves su išrinktuoju Juha ir besisiuvamus gotų stiliaus vestuvinius apdarus. Ir nors suomė šios žurnalistės nepasiuntė toli toli (kaip yra buvę kitose šalyse), atrodo, kad asmeniškų klausimų laiką lietuviams mano kolegė jau išnaudojo visą.
Tačiau kai būna geros nuotaikos, S. Oksanen britams, suomiams, estams, prancūzams kantriai pasakoja, kad vaikystėje visavertis jos ir mamos (nutekėjusios į Suomiją) bendravimas su seneliais Estijoje vykdavo tik akis į akį, mat telefono skambučius ir laiškus stropiai kontroliavo KGB. Bet net susitikus buvo bendraujama prislopintais balsais ir dairantis, ar kas nesiklauso. Vieno tokio pokalbio metu būsima rašytoja ir išgirdo istoriją apie jų giminaites estes – motiną ir dukterį, kurios pokariu savo ūkyje slėpė sužeistą nuo sovietų besislapsčiusį vyrą. Tačiau kažkas jas įskundė. Kagėbistai abi išsivedė apklausti. Tačiau, pasirodo, iš tiesų jiems tai tebuvo proga pasinaudoti dukters, išvaizdžios mergaitės, kūnu. Po tokios „apklausos“ pagaliau grįžusi namo ši mergaitė niekada gyvenime apie tą naktį su niekuo nesišnekėjo, neištarė nė žodžio, nė užuominos apie tai, ką teko patirti. Ji taip niekada ir neištekėjo, nesusilaukė vaikų ir mirė nusinešdama į kapą su niekuo garsiai nepasidalintą paslaptį.
„Tada, vaikystėje, man ši istorija tebuvo pasakojimas apie žmones iš praeities, vienas iš daugelio, nemokėjau jo, kaip suaugusieji, skaityti tarp eilučių. Tik paskui supratau, kad ta viena naktis negrįžtamai pakeitė mergaitės likimą“, – yra sakiusi S. Oksanen. Ir tada ji ėmė domėtis neoficialiuoju Estijos pokariu: netikėčiausiose trobų vietose slėptais vyrais, broliais, sūnumis, į mišką išėjusiais partizanais, pažeidžiamiausių visuomenės narių kritinėmis aplinkybėmis – moterų ir vaikų – likimais. Šie pasakojimai sovietmečiu buvo tapę žodinės estų tradicijos dalimi – buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Jie ir tapo knygos „Valymas“ rašymo išeities tašku.
Mums kalbantis su S. Oksanen šalia guli lietuviškasis „Valymo“ leidimas. Viešnia negaili pagyrų redaktoriams iš „Versus Aureus“. Sako, šis viršelis jai patinkąs labiausiai. Ant jo – pagyvenusios moters nuotrauka. Lyg slavės, lyg estės veido bruožai, raukšlės, pavargęs žvilgsnis. Moteriai panašiai tiek metų, kiek galėtų būti Alydei Tru. Panašu, kad šiai jaunai suomei apskritai rūpi vyresnio amžiaus moterų likimai. Lyg patvirtindama mano spėjimą rašytoja ima pasakoti: „Iš pradžių „Valymas“ buvo pjesė. Ne, tai nesusiję su mano dramaturgijos studijomis Helsinkio teatro akademijoje. Tiesiog man rūpėjo sukurti pjesę, kurioje būtų vaidmenų vyresnio amžiaus moterims.“
Spektaklyje istorija pasakojama per dviejų moterų asmenines dramas.
Dabar vienas daugiausia laiko užimančių S. Oksanen užsiėmimų – susitikimai su skaitytojais įvairiose pasaulio šalyse. Į Vilnių, neužsukdama namo į Helsinkį, ji atskrido iš Briuselio, prieš tai lankėsi Lione. Pavasarį jau suplanuotos kelionės į Paryžių, Rygą, Madridą, Londoną, Budapeštą. Bet šių kelionių rašytoja nevadina atostogomis. „Atostogos yra atostogos, o darbas yra darbas“, – šypteli rašytoja. Viešėdama Vilniuje ji vis dėlto grybštelėjo laisvo laiko sau – kaip ir per pernykštę viešnagę įsigijo n-tuosius juodus aukštakulnius, kuriuos dievina. Vilnius kažkam – batų meka? – mintyse šypteliu.
Dešimtyse savo knygos pristatymų dalyvavusi S. Oksanen pastebėjo, kad moterys ir vyrai „Valymą“ priima skirtingai. Taip, moterys reaguoja jausmingiau, mano spėjimą patvirtina ji. Ar tai reiškia, kad įvairių šalių pagyvenusios moterys šiai jaunai suomei pudros išbalintu veidu ir rožiniais šešėliais nuteptais akių vokais išsipasakoja savo slapčiausias asmeninių nuoskaudų istorijas? „Taip, prieina po romano pristatymo renginio, pasipasakoja. Ne, ne, tai nevargina, nes paprastai tai būna subtilios, neįkyrios moterys“, – kresteli dredus S. Oksanen. Matyti, kad išties ji tokiu skaitytojų pasitikėjimu nei didžiuojasi, nei jį sureikšmina. Darbas yra darbas. Tuo tarpu vyrams rūpi kiti dalykai. Kokie – tai, pasirodo, priklauso ir nuo skaitytojų tautybės. Briuselyje žurnalistas, vis dar kupinas 6–7 praėjusio amžiaus dešimtmečių kairuoliško entuziazmo, spaudė S. Oksanen: bet juk iš tiesų pokario Estijoje nebuvo taip ir blogai? Trėmimai – absoliučiai neįmanomas dalykas, tai nuvertina holokausto nežmoniškumą – iš kito Europos krašto jam pritarė suomiai. „Bet argi kas jį neigia, holokaustas – nepaneigiamas!“ – į tokius priekaištus atsikirsdavo rašytoja.
Islandai, besijaučiantys išduoti saviškių dėl šalies bankroto, tarsi susitapatino su romano herojais, sovietų okupuotais estais, skandinavus knygoje domino asmenybės raidos aspektai, prancūzus – istorinės-politinės peripetijos, o estai sunerimo, kad tik, neduok Dieve, dėl S. Oksanen knygos jiems pasaulyje nepriliptų smurtininkų tautos etiketė. Vis dėlto paskui racionalieji estai susigriebė ir verčiau nutarė jai užkabinti Marijos žemės Kryžiaus ordiną ir paskelbti Metų žmogumi.
„Valymo“ šlovė užklupo netikėtai. Ir S. Oksanen, ir Suomiją. Mat suomių knygos tikrai nėra dažnai verčiamos į kitas kalbas ir jau tikrai retai tampa garsios, labai garsios. „O čia, estų kilmės suomės knyga apie sovietmetį ir še tau – visus paguldė ant menčių!“ – pirmąją savo tautiečių reakciją kiek ironizuodama perpasakojo S. Oksanen.
O toliau, kas buvo toliau? „Peržengiu savo namų Helsinkyje slenkstį, ir – aš jau darbe. Šlovė turi savo kainą“, – iš savo dabarties šaiposi S. Oksanen, jauniausia Šiaurės tarybos literatūros premijos laureatė. „Valymas“ paskelbtas ne tik geriausiu 2010 metų Šiaurės šalių romanu, bet ir geriausia visos Europos knyga (European Book Prize).
