Socialistams prezidento rinkimuose atstovaus vienas iš šių dviejų kandidatū – M. Aubry arba F. Hollande‘as.
Šią savaitę Prancūzijos spauda nesiliauja linksniuoti Socialistų partijos narių vardų, kurie jau kitą sekmadienį susikaus dėl galimybės atstovauti savo stovyklai per 2012 metų prezidento rinkimus. Žiniasklaidoje taip pat rašoma apie šalies universitetus slegiančias problemas bei NATO generalinio sekretoriaus subtilią kritiką Europos šalių, nelinkusių prisidėti prie Aljanso karinių išlaidų, atžvilgiu.
Ar Socialistų partijos eksperimentas padės laimėti rinkimus?
Prancūzijos žiniasklaida netyla apie praėjusį sekmadienį įvykusius pirmuosius Socialistų ir Radikaliosios kairės partijų išvien organizuotus vidaus rinkimus. Jų tikslas – sumažinti šios politinės stovyklos potencialių kandidatų į šalies prezidento postą skaičių iki dviejų. Pirmą kartą už socialistų ir radikalių kairiųjų kandidatus balsuoti galėjo visi rinkėjai, kurie netingėjo. Jiems tereikėjo atlikti du ritualus – sumokėti vieną eurą ir savo parašu patvirtinti kairiųjų vertybių išpažinimą.
Apskritai socialistai džiaugėsi pavykusiu demokratijos eksperimentu, pritraukusių daugiau nei 2,6 mln. balsuotojų. Tačiau kolektyvinė euforija galiausiai pasirodė santykinė. Mat tų, kas nepateko į antrą rinkimų etapą, veidai netruko apsiniaukti. Viena Socialistų partijos kandidatė Ségonèle Royal, tesurinkusi 6,8 proc. balsų, pasak „Libération“, patyrė žeminantį pralaimėjimą, o kalbėdama prieš televizijos kameras ji net nesugebėjo sulaikyti ašarų.
Kita vertus, du socialistai, susikausiantys dėl teisės kitąmet dalyvauti prezidento rinkimuose, suskubo tobulinti savo strategijų lemiamam etapui ir džiaugsmo akimirkas atidėjo ateičiai. Mat, kaip pastebi Prancūzijos žiniasklaida, procentinė balsų, atiduotų už šiuos du socialistus, išraiška skiriasi ne tiek jau ir daug. Taigi antrasis turas, įvyksiantis spalio 16 d., bus kur kas aršesnis, nei buvo galima tikėtis. Šie du kandidatai – François Hollande‘as ir Martine Aubry, už kuriuos gyventojai atidavė atitinkamai 39,1 proc. ir 30,6 proc. balsų.
Apie šiokį tokį džiugesį galima kalbėti ir žvelgiant į kitą stovyklą – valdančiąją dešiniąją partiją. Ši kartu su Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy priešakyje gali trinti rankas, kad nei vienas socialistų partijos kandidatas neišsiskiria kaip lyderis, skelbia „Libération“. Socialistų partija atrodo itin susiskaldžiusi, pastebi ir „Le Figaro“. Tačiau šis sutarimo taškas tarp priešingų stovyklų atstovų, regis, yra kone vienintelis vertinant sekmadienio įvykius.
Dešiniųjų stovykloje pasigirdo balsų, jog socialistams pavyko prie balsavimo urnų pritraukti tik 4 proc. visų potencialių Prancūzijos rinkėjų. Kai kurie apeliavo į Italijos pavyzdį: per panašų balsavimą sulaukta 3,5 mln. balsų. Taip pat buvo kalbama, kad socialistų rinkimų pirmasis etapas gali būti vadinamas nesėkme, nes net Lilio miesto sendaikčių turgui pavyko pritraukti bent 3 milijonus smalsuolių, skelbia „Le Figaro“. Kiti vis dėlto pripažino, kad Socialistų partijos iniciatyva buvo iš tiesų graži demokratijos išraiška. Vieno valdančiųjų atstovo teigimu, iš jos būtų galima pasimokyti ir jo paties partijai 2017 m., rašo „Libération“.
Tačiau, kaip pastebi šalies žiniasklaida, kol kas sunku pasakyti, ar graži ir pagirtina iniciatyva suteikti daugiau įtakos politiškai aktyviems Prancūzijos rinkėjams virs pergale 2012 metais.
Prancūzai vardija šalies universitetus slegiančias problemas
Lėšų trūkumas, pasak 58 proc. apklaustų įvairaus amžiaus prancūzų, yra didžiausia šalies universitetus slegianti problema. Kone pusė (46 proc.) respondentų teigia, kad aukštojo mokslo studijos nėra pritaikytos prie darbo rinkos poreikių, rašo „Le Figaro“.
Viena pagrindinių įvardytų problemų – universitetuose jaunuoliai prastai parengiami darbo rinkai.
Dienraštis remiasi 1007 prancūzų apklausa ir pateikia tokius išsamesnius duomenis: beveik ketvirtadalis respondentų mano, kad universitetams sunkiai sekasi pritraukti dėstytojų tyrėjų; tarp universitetus slegiančių problemų taip pat nurodomas „administracinių procedūrų sudėtingumas“ (21 proc.), pernelyg didelis studentų skaičius (19 proc.). Pasak „Le Figaro“, tik 14 proc. apklaustų prancūzų didžiausią bėdą, su kuria susiduria šalies aukštojo mokslo įstaigos, sieja su prastais rezultatais tyrimų ir dėstymo kokybės srityje.
Dienraštis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad lėšų trūkumą daugiausia akcentuoja jauno amžiaus prancūzai ir kairiųjų pažiūrų gyventojai. Pasak vieno „Le Figaro“ cituojamo idėjų centro, įspūdis, jog šalies universitetai kenčia dėl nepakankamo finansavimo, yra šiek tiek klaidingas. Mat vienam studentui Prancūzija vidutiniškai skiria šiek tiek daugiau už Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių narių vidurkį. Tačiau Prancūzijoje studentui skiriama kur kas mažiau nei JAV, Kanadoje, Šveicarijoje, Švedijoje ar Norvegijoje.
Pasak to paties idėjų centro, keblumų kelia ir tai, kad mokslas Prancūzijos universitetuose yra beveik nemokamas. Todėl šiuo klausimu jau kuris laikas domimasi politiniu lygiu. Tačiau vieningo atsakymo politikai kol kas neranda. Nors šių metų rugpjūtį pasigirdo siūlymai iš Socialistų partijos ideologijai artimo fondo „Terra Nova“ didinti įmokas už mokslą, dabartinė šalies vyriausybė bei svarbiausios socialistų politinės figūros Martine Aubry ir François Hollande‘as tam pasipriešino.
Gynybos finansavimas domina ne visas NATO nares
Praeitą savaitę 28 NATO valstybių krašto apsaugos ministrai susitiko padiskutuoti apie misijas Afganistane, Kosove, apie ateitį bei išanalizuoti pamokas, išmoktas per Libijos konfliktą, kuris artėja į pabaiga, rašo „Le Monde“.
NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas baiminasi, kad dėl krizės šalys reikšmingai sumažins krašto apsaugos biudžetus.
Pasak dienraščio, NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas trūks plyš troško kalbėti apie minėtas pamokas Libijoje ir jau lapkričio mėnesį savo rankose turėti galutinį NATO veiksmų regione įvertinimą. Pasak „Le Monde“ cituojamo Prancūzijos krašto apsaugos ministro Gérardo Longueto, NATO generalinis sekretorius be reikalo nori skubinti atidumo ir kruopštaus strateginio vertinimo reikalaujantį procesą.
Apskritai prancūzų gretose galima jausti susierzinimą – būtent taip jie reaguoja į tarptautinės misijos Šiaurės Afrikoje trūkumų analizę ir „pašiepimus“ šios „vidutinio masto“ operacijos trukmės atžvilgiu.
„Galiu tik džiaugtis, jog kai kurios šalys yra pasirengusios pateikti galutinius įvertinimus dėl patirties [per šią operaciją] ir mums gali aiškiai nurodyti, jog reikia daryti būtent tą ar aną, nors jos pačios niekuo neprisidėjo“, – pašiepė G. Longuetas.
Paryžių bei kitas sostines, prisidėjusias prie misijos Libijoje, erzina ir tai, kad R. F. Rasmussenas užsispyręs kalba apie NATO operaciją Šiaurės Afrikoje kaip apie „didelę sėkmę“, tačiau iškart kreipiasi į europiečius, kad šie tinkamai įvertintų savo trūkumus, rašo „Le Monde“.
Tiesa, dienraštis netrunka patikslinti, kad buvęs danų premjeras tokiu būdu kritikuoja ne Prancūzija ar Jungtinę Karalystę, bet apie dvidešimt likusių Europos šalių. Vidaus politikos klausimų, lėšų trūkumo ar paprasčiausiai politinės valios paralyžius nemažai Europos sostinių atbaidė nuo įsitraukimo į Aljanso misiją, kurią, beje, sankcionavo Jungtinių Tautų rezoliucija.
NATO generalinis sekretorius baiminasi, kad dėl Europą krečiančios ekonominė ir finansų krizės šalys reikšmingai sumažins krašto apsaugos biudžetus. Kaip pastebi dienraštis, tik Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Graikija ir Albanija šiuo metu skiria Aljanso rekomenduotinus 2 proc. nuo BVP krašto apsaugai. O Vašingtonui tenka finansuoti tris ketvirtadalius NATO karinių išlaidų.
