Prie dabartinių neramumų svariai prisideda ir politikai.
Siaubo filmuose žinote, kad tuoj nutiks kažkas labai baisaus, jeigu kas nors nutaria vėlai naktį pasivaikščioti miške. Panašus atvejis būna finansuose, kai banko vadovas tikina, kad jo institucija laikosi visiškai tvirtai.
Europos bankininkai, net kai jų prieigą prie finansų vis labiau užveržia jų turimi įsiskolinusių euro zonos narių vertybiniai popieriai, jau savaičių savaites tvirtina, kad viskas yra gerai.
Europos centriniame banke (ECB) bankų laikomi pinigai pasiekė 15 mėnesių aukštumas, nes bankai susilaiko nuo skolinimo vieni kitiems. Užkrato baimė iš Europos persimetė į Ameriką. Ten bankai nutempė „S&P 500“ indeksą į meškų teritoriją, indeksas trumpam smuko daugiau nei 20 procentų žemiau balandį buvusios viršūnės.
Vienos iš apgultų institucijų – banko „Morgan Stanley“ – vadovas pasiuntė laišką darbuotojams, kuriame užtikrino, kad banko balansas yra gerokai stipresnis nei 2008 metais, kai sužlugo bankas „Lehman Brothers“.
Žinoma, Europa yra ne vienintelis Vakarų bankų problemų šaltinis. Ilgam vargų sąrašui galima priskirti silpną ekonomikos augimą, kalnus naujų reguliavimo taisyklių ir bangas, kurias kelia su JAV nekilnojamojo turto bumu susijęs bylinėjimasis.
Pagrindinė priežastis nerimui – euro zona. Nemokumo atveju kilusi banga čia viską nusiaubtų, padarytų didelių nuostolių vyriausybių obligacijų turintiems Europos bankams ir tokiu būdu keltų grėsmę visiems, susijusiems su šiais bankais.
Menkai apgalvotas Kongreso nutarimas nubausti Kiniją už manipuliacijas savo valiuta yra dar vienas ženklas, kad Amerikai mažai beliko kuo didžiuotis ekonomikos politikoje. Tačiau pagrindinė priežastis nerimui – euro zona. Nemokumo atveju kilusi banga čia viską nusiaubtų, padarytų didelių nuostolių vyriausybių obligacijų turintiems Europos bankams ir tokiu būdu keltų grėsmę visiems, susijusiems su šiais bankais.
Anksčiau šiemet dar vieno „Lehman Brothers“ atvejis atrodė sunkiai įmanomas. Tačiau dėl apgailėtinai prasto Europos vadovų veikimo šiuo metu padėtis labai panaši į 2008 metų, ir tai kelia didelį nerimą.
Vyriausybės ir vėl turi padėti savo bankams. Prancūzija ir Belgija praėjusią savaitę pranešė, kad garantuos „Dexia“ skolas – skolintojo, kuris buvo išgelbėtas prieš trejus metus, bet vėl nugramzdintas daugybės euro zonos pakraščiuose esančių šalių skolų. Rengiamasi sukurti „blogąjį banką“ prasčiausios kokybės „Dexia“ turtui.
Apsidraudimo nuo bankų nemokumo kainos pašoko: „Morgan Stanley“ ir „Goldman Sachs“ apsidraudimo nuo nemokumo sandorių (vadinamųjų Credit default swap – CDS) marža praėjusią savaitę pasiekė aukščiausią lygį nuo 2008 metų spalio.
Pilna gandų: kad bankai negali laiduoti užstato centriniame banke, kad rizikos draudimo fondai atitraukia pinigus iš pagrindinių maklerių.
Įvardykite metus
Ar 2011 metų baimingumas pavirs į dar vieną paniką, panašią į vykusią 2008 metais? Sveiko proto pasaulyje taip nutikti neturėtų. Politikai tikrai nekartos tada padarytų klaidų leisti dideliems bankams skęsti. Šio finansų krizės etapo centre esančią bankų turto rūšį – valstybių skolų vertybinius popierius – daug lengviau įvertinti nei antrarūšes būsto paskolas, kurios sukėlė bėdų praėjusį kartą.
Dabar daug aiškiau, kurie bankai turi daugiau rizikingų vyriausybių paskolų, nors Amerikos bankai turėtų skaidriau parodyti savo ryšius su Europa. Be to, ganai gerai suprantamos ir neatidėliotino euro zonos krizės sprendimo dalys, kurias ilgai siūlė „The Economist“.
Pirma, reikia sukurti apsauginę sieną aplink kitas euro zonos nares, tokias kaip Italija ir Ispanija, kurios yra mokios, bet joms reikia pagalbos finansuojant skolas. Antra, įlieti kapitalo į Europos bankų sistemą, kuri nuo 2008 metų daug mažiau nei Amerikos sustiprino savo gynybą.
Trečia, leisti Graikijai, kuri yra akivaizdžiai nemoki, bankrutuoti tvarkingu būdu. Viso pasaulio problema, susijusi su šiuo sprendimu, yra tai, kad jo įvykdymas priklauso nuo europiečių.
Paskolų krizė vyksta jau 18 mėnesių. Vienintelis būdas, kaip euro zonos lyderiai su tuo kovojo, yra grynas nemokšiškumas. Tai tęsėsi ir praėjusią savaitę, kai kai kurie politikai pripažino, kad svarstomas sudėtingas Graikijos skolų restruktūrizavimas, o kiti atmetė nemokumo galimybę.
Pasekmės yra blogiausios, kokios tik gali būti: daugiau netikrumo Graikijos skolos popierių turintiems bankams, daugiau netikslingų taupymo priemonių Graikijos ekonomikai.
Euro zonai taip pat verkiant reikia aiškaus bankų kapitalo stiprinimo plano. Vien tik gandai apie tai paskatino akcijų rinkų kilimą spalio 4 dieną. Yra daugybė priežasčių nepritarti tam, kad bankai ir vėl būtų paremti mokesčių mokėtojų pinigais.
Būtų buvę daug geriau, jeigu per pastaruosius trejus metus bankų kapitalas ir likvidumas būtų stiprinamas daug labiau, sukurti mechanizmai, kurie perkeltų bankų nuostolius kreditoriams, o ne mokesčių mokėtojams.
Kiekvienas euro zonos finansų ministras turėtų būti priverstas paaiškinti retą bankų testo nepalankiausiomis sąlygomis rėtį, pro kurį šių metų pradžioje prasprūdo „Dexia“.
Pirmenybė dabar turėtų būti teikiama apsaugai nuo sisteminio užkrato, ir nereikia spartinti jo plitimo vien dėl principų rodymo. Tačiau fragmentuotas kiekvienos tautos atskiras požiūris į bankų kapitalo stiprinimą šį kartą nepadės. Prancūzija ir Belgija gali sugebėti stovėti „Dexia“ užnugaryje, bet visos bankų sistemos parama yra už daugelio valstybių galimybių ribų.
Nieko nėra svarbiau už apsauginės sienos pastatymą aplink tokias šalis kaip Italija ir Ispanija. Čia naujienos yra niūrios.
Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF) – euro zonos gelbėjimo fondas – kai tik galės, turi tuo pačiu metu metu įlieti kapitalo į regioninius bankus. Centriniai bankai turi pasirengti gesinti gaisrus.
Eurokratų kaimenės
Svarbiausia, kad bet kokio įliejamo kapitalo kiekio nepakaks apsaugoti bankus nuo euro zonos šalių nemokumo bangos. Nieko nėra svarbiau už apsauginės sienos pastatymą aplink tokias šalis kaip Italija ir Ispanija. Čia naujienos yra niūrios.
Jeanas–Claude’as Trichet, pasitraukiantis ECB prezidentas, apibūdina krizę Europoje kaip blogiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tačiau jo valdoma institucija nenori mokėti. Ji nenori ir toliau pirkti vyriausybių obligacijas, o patarimai skolinant padidinti EFSF galimybes jos taip pat neveikia. Politikai vargsta mėgindami sustiprinti ESFS negalėdami pasikliauti ECB.
2008 metais vyriausybės patikimai rėmė savo bankus. JAV Federalinis rezervų bankas – centrinis bankas krizės epicentre – buvo pasirengęs padaryti viską, kad atkurtų pasitikėjimą. Dabar problemas kelia valstybės, o ECB parama yra ribota ir sąlyginė. Tai yra tikras siaubo filmas.
