V. Vitkauskaitė
Briuselyje gyvenantis 79-erių metų vyras pusę savo gyvenimo įsivaizduoja esantis pingvinas. Prieš 40 metų jis pakliuvo į avariją, buvo sužalotas ir nuo tada vaikščioja šlubuodamas. Aplinkiniai jį praminė Ponu Pingvinu, o sužalotasis ėmė kolekcionuoti viską, kas susiję su šiuo paukščiu. Ilgainiui belgo pomėgis virto tikra manija. Dabar vyras sako norintis, kad po mirties jį palaidotų Antarktidoje aprengtą pingvino kostiumu. Tokių, beje, jis taip pat turi ne vieną.
Kas iš to? Jei bandytume remtis Vilniaus miesto savivaldybės logika, po žinios apie šį keistuolį pasaulis turėjo iš naujo atrasti Briuselį, o plūstelėję turistų srautai per mėnesį atnešti miestui daugiau finansinės naudos, nei visus metus jo gatves mindantys eurobiurokratai.
Taip juk turėjo nutikti ir Vilniuje po to, kai sostinės meras šarvuočiu pervažiavo Gedimino prospekte ne vietoje pastatytą automobilį. Tiesa, po garsiosios akcijos jau prabėgo daugiau nei du mėnesiai, neatremiamos turistų apgulties neteko pastebėti net krepšinio čempionatu metu, o žinia apie sostinės šarvuočio vairuotoją greitai paskendo tarp daugybės panašaus turinio naujienų, paprastai vadinamų įvairenybėmis arba pikantiškomis žinutėmis.
Tačiau ar perskaitę apie kokį nors kolumbietį, suvalgiusį guminį batą, sušunkame, kokia tai puiki drąsių žmonių šalis ir kaip ją svarbu aplankyti per artimiausias atostogas? Guminį kaliošą, beje, kadaise kone Vilniaus centre sukrimto mažas berniukas, vėliau tapęs garsiu rašytoju Romaino Gary slapyvardžiu. Tačiau nei šis faktas, nei vertingas rašytojo kūrybinis palikimas, nei jo biografijoje įsprausti Vilniaus pėdsakai kol kas į sostinę neatvedė tūkstančių rašytojo gerbėjų.
Be abejo, tada Vilniuje vargiai kas būtų atspėję, ką reiškia žodžių junginys „viešieji ryšiai“, jau nekalbant apie galimybę nufilmuoti save ir pasidalinti savo turiniu ar tuštybe internete. Tačiau Vilniaus savivaldybė šiandien aiškiai demonstruoja žinanti, kas yra viešieji ryšiai ir kaip juos reikia regzti. Bet pro novatoriško mero ausis praslydo viešojoje erdvėje vis garsesnės diskusijos apie pervertinamą socialinių tinklų poveikį verslui.
Beje, apie ženkliai šoktelėjusius pardavimus kol kas nepranešė ir drabužių tinklas „United Colors of Benneton“. O juk būtent jo prekinį ženklą fone pamatė tie kone 5 milijonai vaizdo klipo žiūrovų. Juk ir Lietuvoje ne vienas verslininkas yra savo pavyzdžiu patvirtinęs, kad populiarumas socialiniuose tinkluose dar negarantuoja gausesnio pajamų srauto. Reklamos agentūrų atstovai gali pateikti sąrašus atvejų, kai produkto reklaminė kampanija susišluoja apdovanojimus festivaliuose, tačiau prekės pardavimai krenta. Tikslas – parduoti, išgarsinti, pristatyti ar pranešti – gal ir pateisintų priemones, bet sunku apie jas kalbėti, kai pats projektas, šiuo atveju – mero šou su šarvuočiu – yra savitikslis.
Tokį įspūdį dar labiau sustiprina nuolatinės Vilniaus miesto savivaldybės pastangos priminti apie šį pasivažinėjimą. Tiesa, pasaulio naujienų agentūrų mestą karčią piliulę savivaldybė nurijo tylomis. Už nuotraukos klastotę ištrinant kitus šarvuočiu važiavusius asmenis atsiprašė naujienų agentūra „Reuters“, bet ne sostinės savivaldybė.
Tačiau naujausią smūgį – alternatyviąją Nobelio premiją – Vilniaus valdžia atrėmė pakelta galva ir naujais pranešimais spaudai. Diskusijos, už kokius nuopelnus iš tiesų būna skiriama ši premija, greitai užgeso, nors laureatų kompanijos kasmet būna spalvingos. Pavyzdžiui, šiemet tokia pati premija įteikta ir tyrinėtojams, kurie domėjosi poreikio šlapintis įtaka sprendimų priėmimui. O tai jau – pretenzija ne tik į kvailumo ar linksmumo, bet ir į mokslo kategoriją.
Kita vertus, toks apdovanojimas – puiki proga merui pademonstruoti humoro jausmą ir intelektą. Mat laureatu tapęs Artūras Zuokas sakė besivadovaujantis Marko Tveno posakiu, kad gyvenime pats efektyviausias ginklas yra juokas. Tokiu atveju sostinės merui turbūt puikiai žinomas ir kitas iš literatūros klasikos atklydęs posakis: iš ko juokiamės, ponai? Iš savęs juokiamės.
