Kai kurie romai sugebėjo kelis kartus gauti paramą už įsipareigojimą išvykti iš Prancūzijos.
Šią savaitę Prancūzijos spaudoje rašoma apie romams įpročiu jau tapusią migraciją į Prancūziją bei nesėkmingas vietos valdžios pastangas išprašyti atvykėlius. Šalies žiniasklaida taip pat domisi Prancūzijos politinio pasaulio aktualijomis, kurios vis dar neleidžia spėti kitais metais vyksiančių prezidento rinkimų, bei aptaria XXI a. Kinijos „didįjį šuolį“ – šįkart valstybės kariuomenėje.
Panašu, kad Prancūzijos valdžiai iš Rumunijos atvykstantys romai ir toliau kelia problemų. Vietos institucijų pareigūnus atvykėliai iš Rumunijos verčia sukti galvas, kaip kuo išradingiau užtvenkti plūstančią jų imigracijos bangą. Nuo šiol ši užduotis atiteks naujajam Prancūzijos imigracijos ir integracijos biuro vadovui Arno Klarsfeldui, rašo „Le Monde“. Viena pirmųjų jam patikėtų užduočių – apsilankyti Rumunijoje ir pasistengti užkirsti kelią romų emigracijai į Prancūziją.
Kaip skelbia dienraštis, savo šalyje romai patiria diskriminaciją. Dauguma jų nemoka nei rašyti, nei skaityti, neturi darbo. Rumunijai prisijungus prie ES, šalies pasas romams tapo „burtažodžiu, atveriančiu duris į Šengeno erdvę“. Kitaip tariant, jų judėjimo laisvės nebevaržo vizų režimas. Tiesa, dar iki 2014 m. romų viešnagė Šengeno zonos valstybėse negali trukti ilgiau nei tris mėnesius. Tačiau jie nėra linkę laikytis tokių nurodymų.
Kur kas lengviau būti elgeta Prancūzijoje, nei dirbti Rumunijoje.
Tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje bei Ispanijoje romams pavyko pasistatyti palapines bei „eksportuoti“ gyvenimo būdą, kurio Vakarų šalys netoleruoja vis labiau ir labiau.
„Kur kas lengviau būti elgeta Prancūzijoje, nei dirbti Rumunijoje“, – „Le Monde“ cituoja romų kilmės jaunuolį. Pasak jo, įsitaisęs prie vienos prancūzų duoninės, per dieną jis susirinkdavo 50 eurų. 2008 metais šis vaikinas sutiko savo noru grįžti į Rumuniją, o už tai gavo nemokamą lėktuvo bilietą ir 300 eurų.
Paryžius taip pat buvo numatęs specialų biudžetą, kuris romams jų kilmės šalyje padėtų kurti mažas bendroves. Tačiau šis planas neišdegė dėl romų kompetencijos trūkumo – ypač dėl neraštingumo. Tada buvo nuspręsta romams parūpinti avių – šias reikia prižiūrėti, taigi savininkai negalėtų sau leisti laisvo gyvenimo būdo, mąstė Paryžiaus strategai. Tik bėda ta, kad romai neturi žemės. „Le Monde“ mini vieną šeimą, kuri paskerdė gautas avis maistui ir galiausiai vėl sugrįžo į Prancūziją.
Iki 2010 metų apsukriems romams pavyko net keletą kartų pasipelnyti iš prancūziškos „savanoriško grįžimo į kilmės šalį“ programos. Galiausiai šalies institucijos vis dėlto ėmėsi papildomų priemonių, kad uždraustų programos dalyviams dukart gauti finansinę paramą.
Rumunijoje gyvena didžiausia ES šalyse įsikūrusių romų dalis – net du milijonai iš dešimties, o jų integracijos klausimas tapo iššūkiu visai Europai. Lankydamasis Rumunijoje, A. Klarsfeldas su pastarosios valdžios atstovais bandys ieškoti problemos sprendimų. Tačiau panašu, kad šįkart avių klausimas darbotvarkėje nenumatytas, skelbia „Le Monde“.
Ar bus išdrįsta keisti kapitoną per audrą?
Šalies politinei situacijai vis kaistant prieš artėjančius kitų metų prezidento rinkimus, Prancūzijos žiniasklaida marga potencialių kandidatų veidais ir nuomonėmis. Tačiau būsimų prezidento rinkimų rezultatų niekas nesiryžta prognozuoti.
N. Sarkozy praranda rinkėjų palankumą.
Ypač daug dėmesio sulaukia Socialistų partija, kurios net šeši nariai yra pasiryžę susikauti tarpusavyje dėl galimybės atstovauti šiai ideologinei stovyklai per 2012 m. rinkimus. Tačiau net ir socialistų favoritu laikomas François Hollande‘as nesvajoja apie lengvą pergalę.
Tiesa, esama nemažai „objektyvių sąlygų“, kurios Socialistų partijai leidžia tikėtis sėkmės prezidento rinkimuose, sako F. Hollande‘as. Jis pateikia tokius pavyzdžius kaip dabartinio prezidento Nicolas Sarkozy nepopuliarumas tarp rinkėjų, dabartinės valdžios sulaužyti pažadai ir net viešai pasireiškiantis smurtas prieš šalies vadovą. Pasak socialistų favorito, būsimas respublikos prezidentas bus tas, kuriam pavyks įkvėpti daugiausia pasitikėjimo rinkėjams, rašo „Libération“.
Vertinant viešosios nuomonės apklausas, ir be padidinamojo stiklo nesunku pastebėti, jog N. Sarkozy atžvilgiu visuomenės nuomonė yra neigiama. Tačiau niekam nekyla abejonių, kad dabartinis prezidentas turi pavydėtiną privalumą – patirties. Taigi net ir didžiausi politikos pranašai negali atsakyti į klausimą, ar prancūzai išdrįs keisti kapitoną siaučiant ekonominei ir finansinei sumaiščiai.
„Libération“ domėjosi ir F. Hollande‘o patirtimi. Šis pripažino, jog jį galima vadinti visaip – tik ne politikos naujoku. Tačiau tarp savo nuveiktų darbų ir kadencijų šiam socialistų atstovui pavyko paminėti tik vietinius šalies mandatus, net nesiekusius ministro lygio.
Tai – ne vienintelė priežastis, šią savaitę leidžianti N. Sarkozy susigrąžinti gerą ūpą. Politinę įtampą centro-dešinės stovykloje sumažino Radikalų partijos pirmininkas Jeanas-Louisas Borloo, kuris atsisakė ambicijų kitais metais siekti prezidento posto. Pasak „Le Figaro“ cituojamų Eliziejaus šaltinių, šis kandidatas iš N. Sarkozy galėjo atimti du procentus rinkėjų balsų. Mat J.-L. Borloo su pasekėjais prieš penkis mėnesius atsiskyrė nuo valdančiosios dešinės partijos ir įkūrė savąją.
Tačiau Prancūzijos politinėje centro-dešinės stovykloje mūšis dar nelaimėtas. Nors J.-L. Borloo pasitraukė, savo pozicijas sustiprino centristas François Bayrou, rašo „Le Figaro“.
Pati valdančioji dešinė su N. Sarkozy priešaky vis dėlto rimtai nevertina politinės centro stovyklos jėgų ir yra įsitikinusi, jog jai varžytis gali tekti tik su socialistai ir radikaliosios dešinės Nacionalinio fronto partija, skelbia „Le Monde“.
Didysis kinų kariuomenės šuolis
Oficialiais duomenimis, Kinijos komunistų partijos valdomos šalies karinės pajėgas sudaro 1,3 milijono žmonių, o joms išlaikyti skiriama 60 mlrd. JAV dolerių, skelbia „Le Figaro“. Žinoma, jeigu pastarąjį skaičių palyginsime su JAV gynybos biudžetu, jis pasirodys dešimtkart mažesnis. Tačiau Kinijos atveju karinės išlaidos nuolat auga. Vien šiais metais jos padidėjo 12,7 procentų.
JAV pabrėžia stiprėjantį puolamąjį Kinijos karinių pajėgų pobūdį.
Dienraščio teigimu, Pekinas trūks plyš nori būti traktuojamas kaip svarbus pasaulio veikėjas. Taigi „kiemo žaidimui su dideliais“ reikia atitinkamų „žaisliukų“. Pasirūpinti investicijomis į visas karinio suvereniteto sritis, tai yra sausumos, oro pajėgas, laivyną ir branduolinį arsenalą, Pekino įsitikinimu, yra prestižo reikalas.
„Mūsų armijos privalo atitikti Kinijos ekonominio ir demografinio augimo tendencijas. Šalies galią privalo atspindėti turimos karinės pajėgos. Mūsų tikslas – pasiekti industrializuotų valstybių lygį“, – sako dienraščio cituojamas Kinijos krašto apsaugos atstovas spaudai Gengas Yanshengas.
Šalies karinių pajėgų stiprinimas taip pat atspindi valdžios atstovų siekį užtikrinti Kinijos interesus ir pasirūpinti vieninga nacionaline teritorija. G. Yanshengo teigimu, šalyje esama „separatistinių judėjimų“, taigi privalu būti pasiruošusiems bet kokiems scenarijams.
„Le Figaro“ mini Taivaną, Tibetą ir autonominį Sindziango regioną. Be to, Pekinas siekia stiprinti savo įtaką Geltonojoje, Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrose, kuriose pasitaiko konfliktų su kaimynėmis. Šalies valdžia supranta, kokia svarbi yra energetinė nepriklausomybė, todėl savo laivynu siekia užsitikrinti nekliudomą praėjimą pro regiono salynus. Kol kas šioje Ramiojo vandenyno dalyje savo bazes ir laivus turi amerikiečiai, rašo „Le Figaro“.
Remiantis oficialiais šaltiniais, Kinijos karinės pajėgos yra „taikios ir gynybinio pobūdžio“. Pasak G. Yanshengo, Kinija yra išimtis, patvirtinanti taisyklę, jog smarkiai auganti šalis turi hegemoninių siekių. Pekinas esą niekada kitiems nekels grėsmės.
Tokia pozicija, kaip pastebi dienraštis, toli gražu neįtikina Pentagono. Šis savo paskutinėje ataskaitoje pabrėžė vis stiprėjantį puolamąjį Kinijos karinių pajėgų pobūdį bei Pekino nesukalbamumą ir toli siekiančias tarptautines ambicijas.
