Minxinas Pei'us
Europos paskolų krizė daugiau nebėra vien Senojo žemyno reikalas. Prisidėjus baimei dėl antros nuosmukio bangos Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Europos valstybių skolų krizė tempia pasaulio ekonomiką į dar vieną finansinės panikos ir ekonominės recesijos ciklą.
Būdamos nuošaliau, besivystančios ekonomikos šalys, o ypač vadinamosios BRIK (Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija) valstybės, gali manyti, kad joms pavyko išvengti finansinio verpeto. Tačiau joms tokią poziciją vertėtų permąstyti.
Artimai susijusiose pasaulio rinkose ir prekybos tinkluose finansų krizės ir ekonomikos nuosmukis apie 60 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP) vis dar sukuriančiose išsivysčiusiose šalyse neišvengiamai pakenks ir besivystančių valstybių gerovei.
Todėl pasigirdo patarimų didžiausioms besivystančios ekonomikos šalims žengti į priekį ir panaudoti jų didžiulius užsienio valiutų rezervus krizės nuniokotų šalių, tokių kaip Graikijos, Italijos ir Ispanijos, skoloms pirkti. Ypač Kinija, turinti 3,2 trilijono JAV dolerių dydžio užsienio valiutos rezervus, yra regima kaip galimas „baltasis riteris“, atjojantis gelbėti skolų užkamuotų Europos tautų.
Žaisdama su tokiomis viltimis, Kinija kartu yra ir apsimestinai kukli, ir reikalaujanti.
Neįsipareigodama suteikti jokios esminės pagalbos, Kinijos vyriausybė viešai pateikė kelis reikalavimus – jeigu norima, kad Kinija pravertų piniginę, ES turi šiai Azijos šaliai suteikti išsvajotą „rinkos ekonomikos“ statusą.
Toks statusas yra svarbus, nes, jeigu jis bus suteiktas, taps sudėtingiau įrodyti, kad Kinijos įmonės užsiima prekių dempingu užjūrio rinkose.
Net jeigu Kinija turėtų noro padėti Europos vargstančioms šalims, ji galėtų prisidėti tik kuklia dalimi.
Deja, viltys, kad Kinija suvaidins tiesioginį vaidmenį ramindama finansinę paniką Europoje, yra nerealios.
Kinijos lyderiai savo veiksmuose tarptautinėse finansų reikaluose nepaprastai vengia rizikos. Be to, artėjant vadovų pasikeitimui (tikimasi, kad įvyks po metų), nė vienas aukštesnes pareigas užimantis pareigūnas nedrįs rizikuoti savo politine ateitimi siūlydamas drąsius ir ginčytinus veiksmus.
Net jeigu Kinija turėtų noro padėti Europos vargstančioms šalims, ji galėtų prisidėti tik kuklia dalimi, o norint atkurti pasitikėjimą Europos valstybių sugebėjimu grąžinti skolas, reikalingas didžiulis pinigų kiekis.
Tačiau tai nereiškia, kad Kinija niekaip negali padėti Europai. Kinijos pareigūnų pastangos išpešti didžiulę nuolaidą – rinkos ekonomikos statusą – vyksta ne laiku ir ne vietoje. Tačiau Kinijos vyriausybė turėtų pasverti naudą, kurios sulauktų, jeigu suteiktų riboto dydžio, bet reikšmingą pagalbą Europai tada, kai jai labiausiai to reikia.
Taip pasielgti Kinijai būtų naudinga savo pačios, didele dalimi priklausančios nuo Europos ekonomikos stabilumo, atžvilgiu.
Europos Sąjunga yra Kinijos stambiausia prekybos partnerė, 2010 metais prekių buvo eksportuota už 383 mlrd. JAV dolerių. Taigi nuosmukis Europoje sulėtintų ir nuo eksporto priklausančią Kinijos ekonomiką.
Valstybių skolų krizės finansinės pasekmės taip pat atneštų didžiulius nuostolius Kinijai. Apie 800 mlrd. JAV dolerių Azijos lyderės užsienio valiutos rezervų yra investuoti į eurais denominuotus vertybinius popierius. Gresiantis nemokumas ir iš to kylantis spaudimas euro kainai neišvengiamai nuvertintų šias Kinijos investicijas.
Kad padėtų Europai, Kinija gali imtis trijų veiksmų. Tačiau kad jie būtų sėkmingi, ES turi atsisakyti kai kurių ilgalaikių įtarimų Kinijos atžvilgiu.
Pirma, sumažindama administracines prekybos kliūtis ES prekėms, Kinija padidintų ES eksportą. Trumpuoju laikotarpiu tai gali prislopinti pačios Kinijos augimą. Tačiau, žinant jos milžinišką prekybos su ES balanso perteklių (2010 metais – 230 mlrd. JAV dolerių), tai yra ir seniai pavėluota, ir prasminga.
Kinijos valstybės kontroliuojami turto fondai ir nebankinės finansų institucijos seniai norėjo investuoti į įsitvirtinusius Vakarų bankus.
Dešimt procentų išaugęs ES eksportas į Kiniją (grynasis prieaugis 15 mlrd. JAV dolerių per metus) padėtų sukurti bent 300 tūkst. darbo vietų ir paskatintų Europos ekonomikos augimą.
Antra, Kinija gali dalyvauti stiprinant bankų kapitalą Europoje. Šiuo metu Senojo žemyno bankams verkiant reikia sustiprinti savo balansus. Kinijos valstybės kontroliuojami turto fondai ir nebankinės finansų institucijos seniai norėjo investuoti į įsitvirtinusius Vakarų bankus. Dabar būtų tinkamas laikas tai padaryti, kadangi šių bankų įvertinimai smuko.
Galiausiai, Europos krizė sudaro patrauklią galimybę Kinijai padidinti savo tiesiogines investicijas Vakarų kryptimi. Praėjusiais metais Kinijos tiesioginės investicijos ES siekė tik 1,3 mlrd. JAV dolerių. Dabar, kai Europos vyriausybės ir bendrovės išskėstomis rankomis sutinka užsienio investuotojus, rinkų, technologijų ir naujų galimybių ieškančios Kinijos bendrovės turėtų rasti gerą pasirinkimą.
Tačiau į kinų pinigus Europoje žvelgiama įtariai. Bijomasi, kad Kinija turi slaptų politinių tikslų. Toks šališkumas atgrasino Kinijos kapitalą nuo didesnių investicijų Europoje. Dabar atėjo laikas Europai lošti iš Kinijos.
Tokios priemonės greičiausiai paskatintų Europos ekonomikos augimą. Nors Kinijos korta veikiausiai neturėtų raminančios įtakos šiandienos panikos sukrėstoms finansų rinkoms, tačiau ji yra daug geriau nei sudėjus rankas stebėti Europos smukimą į finansinę bedugnę.
______________________________________________
Minxinas Pei’us yra Klaremonto McKenna koledžo profesorius.
