A. Laurinavičius.
Ankstesniame komentare aptaręs progresinio apmokestinimo įtaką socialinei nelygybei, šįkart norėčiau pristatyti dar vieną idėją, vadinamą turtu pagrįsta politika.
Tradiciškai kovoje su skurdu ir socialine nelygybe dėmesys yra sutelktas į pajamų ir vartojimo klausimus, ypač akcentuojant progresinio gyventojų pajamų apmokestinimo idėją ir įvairių išmokų didinimą neturtingiesiems.
Tačiau įvairios paramos ir išmokų programos, skirtos išimtinai neturtingiesiems, stipriai mažina paskatas dirbti oficialiai ir labiau gilina socialinę atskirtį nei skatina solidarumą.
Taip pat tarsi pamirštamas aspektas, kad net ir labai progresyvūs mokesčiai negali užtikrinti deramos lygybės, nes gerokai didesnė nelygybė yra ne individų pajamose, tačiau jų sukauptame turte. Tyrimai, atlikti JAV, atskleidė, kad baltaodis turi apie 50 proc. didesnes pajamas nei juodaodis ar ispanakalbis, tuo tarpu baltojo grynasis turtas 1000 proc. (11 kartų) didesnis nei juodaodžio ar ispanakalbio.
Galiausiai, užuot įvedus papildomus iniciatyvą mažinančius mokesčius turtingiesiems ir suteikus naujų papildomų iniciatyvą žlugdančių išmokų vargingiesiems, geriau būtų visiems suteikti bent jau apylyges starto galimybes.
Taigi nors pajamos, arba vartojimas, vis dar yra labiausiai paplitęs skurdo apibrėžimo matas socialinėje politikoje – nes pajamų užtikrinimas yra būtinas tenkinti baziniams poreikiams – pastaruoju metu pradėta kvestionuoti pajamų, kaip vienintelio skurdo ir gerovės mato, idėja.
Neseniai susiformavusi turtu pagrįsta politika (angl. asset-based policy) akcentuoja ilgalaikes individų galimybes, kurias suteikia tam tikras sukaupto turto kiekis. Turto kaupimas veda prie svarbių psichologinių ir socialinių pokyčių, kokie nėra pasiekiami gaunant ir išleidžiant atitinkamą sumą reguliarių pajamų.
Lietuvoje dirba apie 1,4 mln. žmonių, tačiau skaičius tų, kurie investuoja, nesiekia nė 100 tūkst.
Nors pastarąjį dešimtmetį viso pasaulio (taip pat ir Lietuvos) ekonomika augo ypač sparčiais tempais, tačiau asmenys, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra vien su darbo santykiais susijusios pajamos, mažai teuždirba iš šalies ir pasaulio ekonomikos augimo. Turtingesnieji gali pirkti akcijas, investicinius fondus, tuo būdu įsitraukdami į ekonomikos prieaugio dalybas, o neinvestuojantys gyventojai šito negali. Taigi vienas iš pasiūlymų nelygybei sumažinti galėtų būti toks – plėsti investuotojų klasę, sudarant galimybę visiems tapti kapitalo savininkais.
Šiandien Lietuvoje dirba apie 1,4 mln. žmonių, tačiau skaičius tų, kurie investuoja į įvairius kolektyvinio investavimo subjektus (paprasčiau sakant, investicinius fondus), nesiekia nė 100 tūkst. (iš Vertybinių popierių komisijos 2010 m. veiklos apžvalgos). Prie šio skaičiaus, aišku, dar turėtume pridėti investuojančius tiesiogiai į Lietuvos ir užsienio akcijų ar obligacijų rinkas, tačiau atotrūkis tarp dirbančiųjų ir investuojančiųjų skaičiaus vis tiek bus didžiulis.
Norint įsitikinti, kad investuojantys uždirba daugiau, reikia pažvelgti į keletą skaičių. Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pakilo 124 proc. (neeliminavus infliacijos įtakos), tuo tarpu Lietuvos akcijų rinka, per tą laikotarpį išgyvenusi dvi ypač skaudžias krizes, pasistiebė net 342 proc. (indekso OMXV pokytis 2000-2010 m., nevertinant per tą laiką išmokėtų dividendų). Taigi jei žmogiškąjį kapitalą, (t.y. savo patirtį, žinias, talentą ir pan.) įsivaizduotume kaip aktyvą, kuris mums duoda darbo pajamas, galėtume teigti, kad jo vertė per pastarąjį dešimtmetį pakilo apie du kartus, o finansinių aktyvų, investuotų Lietuvos akcijų rinkoje, vertė per tą patį laikotarpį padidėjo daugiau negu keturiskart.
Štai kodėl norint sumažinti socialinę nelygybę, samdomą darbą dirbančius gyventojus reikia skatinti investuoti į Lietuvos ar pasaulio finansų rinkas.
„Piliečio dalis“ – nuosavas kapitalas
Turtas suteikia ne tik ekonominį saugumą, bet ir psichologinį nusiteikimą taupyti bei planuoti ateitį. Visi, kurie paveldi kad ir nedidelę pinigų sumą, turi laisvę galvoti ir veikti nepriklausomai, tačiau tie, kurie nieko nepaveldi, tokios laisvės neturi.
Tyrimai rodo, kad takoskyra tarp turinčių finansinę laisvę ir jos neturinčių yra gerokai ryškesnė nei takoskyra tarp pasiturinčių ir turtingųjų. Tokia įžvalga kelia klausimą, kodėl neužtikrinti kiekvienam piliečiui tokios palikimo dalies, kuri jam garantuotų minėtąją laisvę? Kodėl nesocializuoti paveldėjimo proceso tuo būdu, kad kiekvienas naujagimis, įgyjantis teisę į pilietybę, taip pat įgytų teisę kad ir į kuklią ekonominę dalį, kurią galėtume pavadinti „piliečio dalimi“?
Mažas pajamas gaunančių asmenų sutaupytos lėšos kasmet tam tikru santykiu (nuo 1:1 iki 1:3) yra papildomos valstybės suteiktomis lėšomis.
Tokia idėja skamba kiek egzotiškai ir neįprastai, ir dažnam skaitytojui gali atrodyti, jog tai utopinės šalies rinkimų programos dalis. Vis dėlto nemažai šalių jau yra išbandę keletą būdų tokiai „piliečio daliai“ įgyvendinti praktikoje.
Didžiojoje Britanijoje 2005 m. sukurta CTF (Child Trust Fund) programa, kuri numatė, jog visi po 2002 m. rugsėjo 1 d. gimę vaikai gaus po 250 svarų (ir papildomai 250 svarų naujagimiai iš mažas pajamas gaunančių šeimų). Tokios pat išmokos numatytos vaikams sulaukus 7 m. Tėvai, kiti šeimos nariai ir draugai kasmet į vaiko sąskaitą gali pervesti 1200 svarų, ir šios lėšos yra neapmokestinamos. CTF lėšos yra investuojamos ir valdomos tėvų ar globėjų iki jaunuoliui sukaks 16 m. Vėliau jaunuoliai turi galimybę pradėti valdyti savo CTF lėšas, tačiau negali jų išsiimti, iki sulauks 18 m.
JAV 40-yje valstijų nuo 1998 m. veikia IDA (Individual Development Account) programa, kuri užtikrina, kad mažas pajamas gaunančių asmenų sutaupytos lėšos kasmet tam tikru santykiu (nuo 1:1 iki 1:3) yra papildomos valstybės suteiktomis lėšomis. Po tam tikro laiko sukauptos lėšos gali būti panaudotos pirmajam būstui įsigyti, studijoms aukštesniojoje ir aukštojoje mokslo įstaigoje finansuoti, smulkaus verslo pradžiai ar plėtrai.
Panašios suderinto taupymo sąskaitos, pramintos Hope Plus Savings Accounts, kuriose asmeninės santaupos yra papildomos atitinkamais pervedimais iš vyriausybinių agentūrų, nuo 2008 m. veikia Seule, Pietų Korėjoje.
Aliaskos valstijoje veikia Nuolatinis fondas (Alaska Permanent Fund), kasmet besąlygiškai mokantis dividendus visiems valstijos gyventojams (vidutiniškai 1200 JAV dolerių per metus).
Ankstyvieji šių programų rezultatai rodo, kad tokia politika padidina asmenų taupymo lygį, finansinį raštingumą ir atsakomybę. Be to, nustatyta, kad jaunuoliai, savo pilnametystės pradžioje turėdami kad ir nedidelį nuosavo kapitalo kiekį, po 10 metų turi didžiulį pranašumą prieš tuos, kurie tokio kapitalo neturėjo, ir tas pranašumas pasireiškia mažesniu nedarbo lygiu, aukštesniu uždarbiu ir geresne sveikata. Ir nedidelis nuosavas kapitalas padrąsina žmones investuoti, taupyti ir galvoti apie ateitį bei suteikia jiems psichologinę ir ekonominę nepriklausomybę.
Naujieji kapitalistai, nuo jaunumės išmokę taupyti ir investuoti, galėtų naudotis finansų sistemos vaisiais, kaip šiandien tai daro turtingesnis visuomenės sluoksnis.
Aptartos programos ne tik lemia asmenų taupymo bei investavimo įpročius, mažina turtinę nelygybę, bet ir tampa tvirtu pagrindu laisvam ir lygiam pilietiškumui.
Kalbant apie tokių programų finansavimo klausimą, įvairūs autoriai jas siūlo finansuoti iš progresyvių paveldėjimo mokesčių, kurie labiausiai pabrėžtų ne asmeninio palikimo, bet pilietinio paveldo idėją. Panašaus pobūdžio sistema galėtų būti sukurta ir iš visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio.
Šis komentaras tikrai nesiekia iš pagrindų išanalizuoti pateiktų idėjų praktinio pritaikymo galimybių mūsų šalyje (tam visgi reikėtų viso mokslinio darbo), vis dėlto norisi pastebėti, kad net ir minimalus ar dalinis tokių pasiūlymų įgyvendinimas galėtų stipriai praplėsti investuotojų klasę, ir kiekvienam lietuviui suteikti dalį bendrame šalies ekonomikos, jos įmonių augime. Naujieji kapitalistai, nuo jaunumės išmokę taupyti ir investuoti, galėtų naudotis finansų sistemos vaisiais, kaip šiandien tai daro turtingesnis visuomenės sluoksnis.
Tuo tarpu šiandien finansinio kapitalo savininkų skaičius yra mažas, o atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, kaip tai rodo pajamų nelygybei matuoti naudojamas Gini koeficientas, nėra linkęs mažėti.
____________________________
Algimantas Laurinavičius yra Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų doktorantas, AB „Hanner“ finansų direktorius
