Privačiose mokyklose – tik 1 proc. visų mokinių.
Nevalstybinių mokyklų vaidmuo Lietuvos švietimo sistemoje kol kas nėra reikšmingas. Jos yra lankstesnės, sugeba tenkinti tėvų poreikius, užtikrinti vaikų saugumą bei užimtumą visą dieną, tačiau nebūtinai suteikia geresnį išsilavinimą. Šios veiklos variklis – pedagogų entuziazmas ir religinių organizacijų interesai.
Nuspręsti atidaryti privačią mokyklą gali entuziastai, bet ne verslininkai. Tai – Vilniaus „Saulės“ privačios gimnazijos direktorės Irenos Baranauskienės žodžiai. Kažkada į šią rinką bandė įžengti koncernas „Achema“, turėjęs planų sukurti elitinę mokyklą, tačiau iš jos dabar liko tik profesinė mokymo įstaiga su keletu popamokinių kursų bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams.
„Privati mokykla – tai priemonė savo mokymo idėjoms įgyvendinti, būti laisvesniems“, – sako Klaipėdos privačios mokyklos „Universa Via“ direktorė ir viena savininkių Regina Kontautienė. Dauguma privačių mokyklų išaugo kartu su savo mokiniais. Dabartinė Vilniaus privati gimnazija išsirutuliojo iš T. Liubertienės pradinės mokyklos, mokykla „Universa Via“ pradėjo nuo dviejų klasių. Kauno Valdorfo mokykla atsirado iš keleto klasių valstybinėje Martyno Mažvydo mokykloje.
Dauguma privačių mokyklų bando gyventi iš tėvų mokamo mokesčio už mokslą, taip pat valstybės skiriamų mokinio krepšelių (3 310 litų per metus vienam mokiniui) bei paramos.
Šios įplaukos tenkina kasdienius poreikius, tačiau investicijoms pritraukti lėšų sudėtinga. Bankai neskuba skolinti, nes mokyklos neturi turto, neužtikrinti stabilūs pinigų srautai. „Universa Via“ steigėjos iš banko pasiskolino pasirašiusios vekselį, Šiuolaikinės mokyklos centro savininkai, anot direktoriaus Vyčio Buivydavičiaus, paėmė vartojimo paskolą įkeitę asmeninį turtą.
Kai kurios mokyklos bando tvarkyti dokumentus ES paramai. Tam reikia investuoti bent 15 proc. savų lėšų ir turėti ilgalaikę patalpų nuomos sutartį. Todėl bene aktyviausiai šiais pinigais naudojasi katalikiškos pakraipos mokyklos. Štai „Universa Via“ yra skirta 1,3 mln. litų parama, Vilniaus Valdorfo mokyklai – 2 mln. litų.
Privačios, bet ne elitinės
„Privatus mokslas Lietuvoje gyvuoja kiek mažiau nei dvidešimt metų, – sako edukologijos mokslų daktarė, keleto mokymo įstaigų įkūrėja ir savininkė Austėja Landsbergienė. – Natūralu, kad supratimas apie jį toli gražu ne toks kaip šimtametes tradicijas turinčiose JAV ar Didžiojoje Britanijoje. Ten privati mokykla paprastai asocijuojasi su elitiniu mokslu. Pavyzdžiui, JAV privačių mokyklų auklėtiniai nesunkiai įstoja į prestižinius universitetus. Privati mokykla – tai bilietas į prestižinę aukštąją. O pas mus svarbiau surinkti mokinius nei pasiekti ypatingų rezultatų. Bet, matyt, tokia jau paklausa.“
Kaip sako Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis, privačios mokyklos Lietuvoje daugiau prestižas nei tikrai kokybiškas mokslas. Švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio teigimu, privačios mokyklos taip pat pasiekia gerų rezultatų, tačiau Lietuvoje jie nėra aukštesni už geriausių valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų.
Privačių mokyklų savininkai atkerta, kad jie negauna tokio finansavimo kaip valstybinės ar katalikiškosios mokyklos, bet jų auklėtiniai taip pat nugali olimpiadose ir konkursuose.
„Lietuviškos privačios mokyklos labiau orientuotos į pasiturinčias šeimas. Rinktis tik iš gabių ir protingų neišeina, – sako „Saulės“ gimnazijos direktorė I. Baranauskienė. – Juk mokykla turi išsilaikyti.“ Tiesa, kratomasi ir mokyklos piniguočiams įvaizdžio. Kauno Valdorfo mokyklos administratorius Algirdas Ališauskas teigia, kad tai ne itin pinigingų šeimų mokykla, „Universa Via“ save vadina inteligentų mokykla. Privatūs verslininkai atmeta ir geresnių rezultatų „pirkimo“ galimybę. „Jei mes pardavinėsime pažymius, ilgai neišsilaikysime“, – argumentuoja „Universa Via“ direktorė.
Stipresnės mokyklos gana drąsiai atsisveikina ir su nepažangiais, nenorinčiais mokytis mokiniais. Jų vietos jau lūkuriuoja kiti. Pavyzdžiui, į Šiuolaikinės mokyklos centrą 2018–2019 m. užsirašę yra 3 vaikai, 17 vaikų yra užsirašę 2017–2018 m., Vilniaus privati gimnazija neturi vietų kai kuriose būsimose pirmose klasėse. Anot Šiuolaikinės mokyklos centro direktoriaus V. Buivydavičiaus, laurai olimpiadose ir dešimtukai pažymių knygelėse dar nereiškia, kad mokykla parengia visapusiškai gyvenimui pasirengusį žmogų. O būtent tam daugiausia dėmesio skiria privačios mokyklos. „Saulės“ gimnazijos direktorė I. Baranauskienė tvirtina, kad jie dažnai netgi gydo valstybinių mokyklų padarytas žaizdas.
Girdi klientų norus
A. Landsbergienės nuomone, mokinių tėvai Lietuvoje per daug dėmesio skiria gražioms patalpoms, geriems vadovėliams, reikliems pedagogams, mažoms klasėms, saugumui, mokslo tęstinumui, o per mažą – ugdymo kokybei, kritiško mąstymo, kūrybiškumo, savarankiškumo puoselėjimui. Juk mokytis turi būti įdomu. V. Buivydavičius dar pastebi, kad turtingi žmonės kažkodėl labiau pageidauja griežtų pedagogų.
Privačios mokyklos stengiasi tenkinti tėvų lūkesčius. Klasės jose dažniausiai ne didesnės nei 18 vaikų, o kalbų ar kitų sudėtingų disciplinų mokoma dar mažesnėse grupėse, dvi užsienio kalbos, matematika dėstomos sustiprintai. Mokyklose dirba apsaugos darbuotojai, daug popamokinės veiklos – Vilniaus privačioje gimnazijoje vaikai užimami ištisas 10 valandų per dieną. Ypač daug dėmesio kai kurios privačios mokyklos skiria socialiniams ryšiams – mokiniai dar prieš baigdami mokyklą realiai susipažįsta su įvairiomis profesijomis, mokslu universitetuose, lanko senelių namus. Bandoma taikyti ir integruotą mokymą, kai, pavyzdžiui, ekonomikos pagrindai dėstomi per matematikos pamoką.
Yra Lietuvoje ir originalesnius mokymo metodus taikančių privačių mokyklų. Valdorfo ar „Montessori“ mokyklos remiasi gerai žinomomis užsienyje lavinimo sistemomis, o Šiuolaikinės mokyklos centras deklaruoja esą bene vienintelė „sveiku protu besivadovaujanti“ bendrojo lavinimo institucija. Gal todėl, kad jos steigėjai – ne pedagogai, o muzikai. Bet, regis, tėvams tai patinka – mokykla jau turi apie 400 auklėtinių, o jos paslaugos vienos brangesnių (žr. lentelę).
Vilioja geriausius
Kad ir kokia būtų mokykla, ugdymo procesą ji turi organizuoti pagal visuotinai priimtus mokymo planus. Kaip tuos planus interpretuoti, kaip ir kiek dėstyti, nustato mokyklos savininkai ir mokytojai. Nuo pastarųjų kvalifikacijos ir požiūrio į ugdymą didžiąja dalimi priklauso ir mokinio parengimas. Kaip teigė daugumos privačių mokyklų atstovai, Vilniaus pedagoginio universiteto suteikiama kvalifikacija tinka ir privačioms mokykloms. Tik Kauno Valdorfo mokyklos vadovas A. Ališauskas paminėjo, kad nemažai jų mokytojų yra baigę ne pedagogiką ir papildomai tobulinęsi užsienio aukštosiose mokyklose.
Šiuolaikinės mokyklos centro vadovo nuomone, patyrę valstybinių mokyklų pedagogai ypač geri rengiant mokyklos auklėtinius egzaminams, tačiau įgyvendinti nestandartinei mokyklos ugdymo metodikai mokytojų tenka gerokai paieškoti.
Privilioti gerus pedagogus privačios vidurinės stengiasi ne vien pinigais. Vilniaus privačios gimnazijos steigėjos T. Liubertienės žodžiais, jų mokykloje pedagogų atlyginimai atitinka valstybės nustatytus darbo užmokesčio koeficientus, tik mokami papildomi priedai. Taip pat privatininkai vilioja specialistus galimybe realizuoti savo idėjas nedidelėmis klasėmis, modernesnėmis mokymo priemonėmis, pagaliau prestižu dirbti privačioje mokykloje.
Kai kurios mokyklos vis dėlto sugeba mokėti gerokai didesnį atlyginimą. Pavyzdžiui, Šiuolaikinės mokyklos centro mokytojas, turintis 20 savaitinių valandų krūvį ir auklėjamąją klasę, gali uždirbti iki 4 500 litų prieš mokesčius. Kiek teko pastebėti, mažesnių privačių mokyklų koridoriuose sutiksi ir ne vieną mokytoją, kitu metu besidarbuojantį valstybinėje mokykloje.
Nepaisant gana niūrių prognozių, kad dėl mažėjančio gimstamumo teks (ir jau tenka) uždaryti valstybines mokyklas, privačios mokymo įstaigos į ateitį žvelgia su optimizmu. Valdžia deklaruoja palaikanti privatų mokslą, Švietimo ir mokslo ministerija tikrai nemažai nuveikė, ypač lengvindama privačių ikimokyklinių įstaigų steigimo procedūras. Jei bus paklausa, atsiras ir pasiūla.
