Kai išgirdau, kad Europos krepšinio čempionato metu didmiesčiuose kažkokie higienos kontrolieriai smarkiau nei visada tikrins restoranų (viešojo maitinimo įstaigų) veiklą, supratau, jog kurį laiką reikės maitintis toliau nuo sporto arenų. Atėmė daug laiko redakcijos įtikinėjimai, kol patekau į norimą vietą. Juk IQ tiražas auga artėjant prie masinių sambūrių, o ne bėgant tolyn nuo jų.
Šeduvos malūną pasirinkau dėl kelių priežasčių. Mano senstelėję draugai nesyk yra pasakoję apie sovietmečio restoranus. Žemaičius Vilniuje, Pasimatymą Kaune, Viduklės koldūnus ir, žinoma, Šeduvos malūną. Begalinio stygiaus visuomenėje tai buvo išsiskiriančios, įsimenančios, neaplenkiamos, beveik simbolinės vietos, kurias visas vienijo ilgos norinčiųjų ten patekti eilės. Kas iš viso to liko paslaugų pertekliaus ir veržlaus restoranų verslo sąlygomis? Knietėjo patikrinti, ko verta restoraninė atmintis.
Senas malūnas anaiptol nebe vienišas. Šiandien jis apaugęs skirtingo stiliaus naujais pastatais. Medinis paviljonas į vakarus, kitoje pusėje beformis griozdas turėjo būti motelis, o šiauriau – dar vienas naujųjų laikų architektūros pavyzdys, skirtas masiniams pobūviams. Žodžiu, plataus mosto (gal ir masto) verslas, kuris vietos bendruomenei reikšmingas, bet nebūtinai vaisingas maisto kultūrai. Ar kada nors gavote delikatų kąsnelį masinių linksmybių arba pakasynų vietose?
Tai, kas pasitiko pirmame kažkodėl kavine pavadinto malūno aukšte, vis dar liudija 7-ojo dešimtmečio sovietinę egzotiką, bet ir leidžia įsivaizduoti šimtamečio statinio autentiką. Diplomai ant sienos prie baro: daug įrėmintų padėkų savininkui už gerai sutvarkytą aplinką. Visų neperskaičiau, nes tą akimirką labiau nei bet kada susipratau esąs restoranų maisto, o ne landšafto architektūros kritikas. Malūno interjeras turi viską, kas jame per pusamžį susikaupė: sunkius sovietinius baldus, atsitiktines spinteles, keramikos koliažus ant sienų ir vieną kitą skudurinę raganą dvasiai palaikyti.
Antrame aukšte sėdėjo viena porelė. Pro atdaras balkono duris gundančiai šypsojosi rudens vakarui atsiduodanti saulė. Pasirinkau stalą blyškioje atokaitoje ir ėmiau priekabiai skaityti meniu. Bandžiau įsivaizduoti, kas iš valgiaraščio galėjo anais sovietinių standartų laikais priklausyti egzotiškam maistui. Aptikau vieną: Malūnininko troškinys už 17 litų. Kiaulienos, bulvių ir t. t. jungtuvės neatrodė gundančiai. Dar pamaniau, kad didžiųjų girnų pašonėje kadaise buvo tobulinamos kokios nors košės ar miltų virtiniai, bet neatrodė, kad derlingose vidurio Lietuvos lygumose kam nors tai būtų įdomu.
Gal alaus? Kur dar labiau nei malūne derėtų mažas vietinis bravoras. Deja, vietinio nėra. Gira? Gerai, sakau dėmesingai padavėjai, bet tik mažą stiklinę (3 Lt). Palaimingas kuklumas, pagalvojau, ir palikau jos neįveikęs. Nei gerti galima, nei atspėti šio saldaus giros gėrimo sudėtį. Atsargiai bandžiau gelbėti padėtį ir paragauti prie vietos, metų laiko bei mano vienatvės labiausiai tinkančius žemaičių blynus. Gal galima vieną? – paklausiau. Ne, po pusę porcijos neparduodame, šeimininkas prisakė, – paaiškina padavėja. Kuo arčiau žemaičių, tuo sunkiau suprasti. Tuo ir baigėsi malūno egzotikos paieškos. Pasidaviau, išsirinkau Cezario salotas (8,50 Lt), dienos sriubą (4,50 Lt) ir pasilaikiau meniu tolesnėms studijoms.
Salotoms neradau žodžio – nei gero, nei blogo. Kažkas atbuliems dantims. Suraukęs kaktą lūkuriavau sriubos. Tądien būta agurkinės. Suvaldęs gastronominį susierzinimą pripažinau, jog sriuba nebuvo tokia prasta, kaip po giros nuotykio galima buvo laukti. Pro praviras balkono duris ėmė gražėti Šeduvos lygumos. Sukaupęs geros valios atsargas, įveikęs pilnaties vertą įtarumo bangą beveik įtikinau save, kad pasaulis yra gražesnis, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Tada iš 16 mėsos patiekalų (nuo 16 litų kainuojančio kiaulienos kepsnio su grybų padažu iki strutienos už 35 litus) ir trijų pozicijų žuvies sąraše (15–25 Lt) užsisakiau kalakutienos patiekalą. Jokio išankstinio nusistatymo – vien reporterio smalsumas.
Rezultatas buvo prastesnis nei Lietuvos rungtynės su Prancūzija. Kalakuto krūtinėlės kepsnys erdvioje lėkštėje buvo panašus į mane tradicijose paklydusiame Šeduvos malūne. Sukramčiau iš mandagumo, mėgindamas prisiminti, kada pastarąjį kartą valgiau šitaip prieskonių druskos išdžiovintą kepsnį. Gal man tiesiog nepasisekė? It kokias rungtynių pabaigos baudas mečiau paskutines pastangas: paprašiau trupininio šefutės obuolių pyrago už 7 litus ir kavos. Gavau mikrobangų krosnelės šildymo auką – kokie ten trupiniai sukritusioje tešloje. Liko viena paguoda, kad mano darbe ir prastas rezultatas priimtinas.
Šeduvos malūnas tikrai nėra vienišų širdžių ir palepusių skilvių klubas. Vienas Šeduvoje ne klientas, pagalvojau žiūrėdamas į didžiulę pokylių salę, ramybėje laukiančią eilinio savaitgalio. Atsisveikinau su gražios aplinkos puoselėtojais ir užmyniau greičio pedalą. Kažkas labai rimto turėtų nutikti, kad kada nors kiltų ūpas čionai sugrįžti.
