Susiorganizuota meilė.
Trečias – irgi amžinas?
Sovietų Sąjungą pakirto stagnacija ir beviltiškumo jausmas. Ar tai vėl kartojasi?
Rusų jaunimo grupė, neseniai grįžusi po studijų JAV, 2000 m. atidarė tinklalapį welcomehome.ru. „Čia galima gyventi, daryti karjerą ir auginti vaikus. Sugrįžo daug išvykusiųjų. Mes – vieni jų“, – buvo rašoma svetainėje. Tai buvo tipinė jaunų Rusijos specialistų reakcija į augimą, galimybes ir naujojo prezidento Vladimiro Putino pažadą užtikrinti stabilumą. Kapitalas ne vienus metus tekėjo iš šalies, bet netrukus pinigai pradėjo grįžti į Rusiją.
Praėjus 12 metų, kai V. Putinas, matyt, ruošiasi atsiimti prezidento postą dar dvylikai, nuotaikos visiškai priešingos. Welcomehome.ru neveikia. Jį pakeitė viename Rusijos socialiniame tinkle atsiradęs naujas populiarus tinklaraštis. Jis vadinasi „Pora valit“, o tai maždaug reiškia „metas nešdintis“. Keli tūkstančiai jo skaitytojų pasakoja, kaip geriausia išvykti iš Rusijos. Tinklaraščio pavadinimas puikiai apibendrina išsilavinusių miestiečių nuotaikas Rusijoje.
Apie emigraciją kalba visi. Populiarus ir produktyvus rašytojas Dmitrijus Bykovas pinigų ir žmonių nutekėjimui neseniai skyrė savaitinį feljetoną, kuriame taip pat rašė apie dviem opozicijos politikams Borisui Nemcovui ir Vladimirui Milovui trumpam taikytą draudimą išvykti. Sovietų valdžia disidentus bausdavo juos išvarydama, šmaikštavo D. Bykovas: „Šiandien bausmė bus baisinga, jei teks likt gimtinėj, broleli.“
Gyventojų apklausa, kurią neseniai atliko Levados centras, rodo, kad 22 proc. suaugusių Rusijos gyventojų norėtų iš šalies išvykti visiems laikams. Tai daugiau kaip triskart didesnė dalis nei prieš ketverius metus, kai tokią galimybę svarstė tik 7 proc. Skaičius yra didžiausias nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, kai tik 18 proc. sakė norį ištrūkti. Linkę išvykti nėra vargšai ir nėra pakliuvę į beviltišką padėtį. Priešingai, dauguma jų – verslininkai ir studentai.
Neseniai Levados centras apklausė 25–39 metų didmiesčių gyventojus, kurių pajamos 5–10 kartų viršija vidutines pajamas Rusijoje. Beveik trečdalis norėtų emigruoti visiems laikams. Jie – ne disidentai ir ne romantikai. Pusė sako nesidomį politika, o trečdalis palaiko Kremlių, dauguma dirba privačiajame sektoriuje ir pastarąjį dešimtmetį jiems gerai sekėsi. „Šie žmonės ne tik tie, kurie norėtų išvykti iš Rusijos, bet ir tie, kurie tam turi priemonių“, – sako Levados centro vadovas Levas Gudkovas.
Šie duomenys nebūtinai rodo protų nutekėjimą. Pasak L. Gudkovo, kuris emigraciją Rusijoje vertina pastaruosius 20 metų, žmonių, kurie išties išvyks, skaičius turbūt nedidelis. Tarp jaunimo ir pasiturinčiųjų tik 6 proc. kreipėsi dėl vizos, derasi dėl sutarties arba siekia studijuoti užsienyje. (Nors, atsižvelgiant į nepalankias ekonomines ir socialines tendencijas Rusijoje, šalis vargu ar gali sau leisti prarasti net nedidelę dalį jaunimo, turinčio geriausią išsilavinimą.) Tai, ką iš tiesų rodo šie duomenys, yra stulbinamo lygio nusivylimas šalies būkle. „Tai Rusijos visuomenės kardiograma“, – sako L. Gudkovas. Jeigu taip – padėtis prasta.
Lagamino sindromas
Tam tikra prasme gali pasirodyti keista, kad išvykti žmonės trokšta dabar. Pasak L. Gudkovo, tai, ką jis vadina „lagamino nuotaikomis“, paprastai šokteli nujaučiant krizę arba iškart po jos. Antai po 1998 m. finansų krizės jo vertinamas emigracijos rodiklis pasiekė 21 proc. Devalvacija ir bankrotas surijo santaupas, o Borisas Jelcinas atleido savo vyriausybę, ir buvo baiminamasi, kad įpėdinė nebus stabili. Bet nūnai dėl įpėdinystės abejonių nėra. Numatomoje ateityje valdžioje liks V. Putinas. Ir net jei netyčia poste bus leista likti dabartiniam prezidentui Dmitrijui Medvedevui, esamas režimas viena ar kita forma tebeveiks.
Ūkyje neišvengiamos bėdos ženklų irgi nematyti. Po 2008 m. finansų krizės, kuri Rusijai smogė stipriau nei daugumai šalių, produkcijos apimtys atsigavo ir dabar per metus paauga 4–5 proc.; ne taip sparčiai kaip praėjusio dešimtmečio viduryje, bet neabejotinai ne blogiau nei daugelyje kitų kylančių rinkų, įskaitant Braziliją. Naftos kaina 1,5 karto didesnė nei 2007-aisiais, kai visuotinis optimizmas buvo aukštumoje. Infliacija krinta, užimtumas išaugo, o vartojimas geras. Rusijos investicinio banko „Troika“ vyriausiasis ekonomistas Jevgenijus Gavrilenkovas tai vadina „geru išsikapstymu“.
Nepaisant to, žmonės ir įmonės atsiima pinigus iš Rusijos. Pernai grynasis nutekėjimas siekė 34 mlrd. JAV dolerių (žr. grafiką). Pasak J. Gavrilenkovo, dalies kapitalo pasitraukimą galima sieti su netikėtu pelnu iš didesnių energijos kainų: negalėdamos visko skubiai investuoti viduje, energetikos įmonės deda pinigus užsienyje. Bet daugybė kapitalo iš šalies traukiasi nedidelėmis sumomis ir sietina tik su individualiais pervedimais. Tendenciją patvirtina tai, kad pirkėjai iš Rusijos Europoje nuperka daug vidutiniškai kainuojančio nekilnojamojo turto.
Tad nors rimtos krizės jausmo nebėra, jį pakeitė stagnacijos pojūtis. J. Gavrilenkovas, kuris Rusijoje yra vienas iš optimistiškesnių analitikų, tvirtina, kad ūkio būklė geresnė, nei mano žmonės – kol kas. „Taip gali tęstis dar porą metų. Gal trejus. O tuomet…“
Piktnaudžiavimas nafta
Aktualiausia Rusijos silpnybė – auganti priklausomybė nuo energetikos. Valdant V. Putinui, naftai ir dujoms tenkanti dalis Rusijos pajamose iš eksporto pakilo nuo pusės iki dviejų trečdalių. Beveik visą prieaugį lėmė didesnės kainos, o ne auganti gamyba. Nuo jų priklauso biudžetas. Prieš penkerius metus biudžetui subalansuoti Rusijai reikėjo 50 JAV dolerių už barelį kainuojančios naftos. Kitais metais biudžeto įsipareigojimams padengti reikės 120 dolerių kainos. Dabar barelis kainuoja 113 dolerių. Rusijoje artėjant rinkimams, jos biudžeto išlaidos (kurios per metus jau paauga daugiau kaip 10 proc.) neabejotinai didės.
Tai, kad Rusija turi daug naftos eksportui, savaime nėra problema: kaip tvirtino Cliffordas Gaddy iš „Brookings Institution“, ji užtikrina konkurencinį pranašumą. Problema, kad šalis per daug prie jos prijunkusi ir netinkamai naudoja naftos pajamas. Užuot investavusi į žmogiškąjį kapitalą – antai geresnes mokyklas ir ligonines – ir modernizavusi naftos ir dujų sektorių, Rusija pinigus naudojo siekdama mainais į politinę paramą amžiams išsaugoti neefektyvią sovietinės ekonomikos struktūrą. Užuot skatinusi žmones ieškoti naujesnių galimybių, šelpdama Rusija juos pririša prie reliktinių įmonių ir vienos įmonės miestų.
Geras pavyzdys – automobilius „Lada“ gaminanti „Avtovaz“. Turbūt po 2008 m. krizės V. Putinui reikėjo paliegusiai įmonei leisti bankrutuoti. Ji tiesiog negalėjo konkuruoti su kitur, ypač Japonijoje, gaminamais naujais modeliais. Bet ne, V. Putinas „Avtovaz“ davė daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių ir apsaugojo įmonę nuo užsienio konkurentų. Kadangi įmonėje „Avtovaz“ tiesiogiai dirba 70 tūkst. žmonių, be to, nuo jos priklauso milijonai dalių tiekėjų ir automobilių pardavėjų, ministro pirmininko investicija turėtų atsipirkti rinkimų dieną. Paklausus, kas turėtų būti naujas Rusijos prezidentas, gamyklos direktorius Igoris Komarovas atsakė: „Atsižvelgus į tai, kas mums padėjo sunkiausiu metu, atsakymas akivaizdus – ponas Putinas.“
Tačiau V. Putino valdymas anaiptol ne toks geradariškas, kaip atrodo. Beveik visą jo išliaupsintąjį „stabilumo periodą“ disponuojamos pajamos ir mažmeninės prekybos apimtys augo dukart greičiau nei BVP. Praėjusį dešimtmetį į palubes iškilęs vartojimas virto ekonominiu augimu, bet dažniausia tai buvo pasiekta naudojant likusį sovietinį turtą ir nepakankamai investuojant į naujus sektorius bei infrastruktūrą. 2007 m. (iki krizės likus metams) Pasaulio banko užsakytas tyrimas atskleidė, kad per didžiojo augimo dešimtmetį buvo sukurta arba sunaikinta tik 5 proc. įmonių. Sveikoje rinkos ekonomikoje dalis daug didesnė, kartais priartėjanti prie 20 proc.
Dėl to stipriam ekonominiam augimui Rusijoje dabar trūksta pajėgumo. Nuolat augant vartojimui, kurį palaiko aukšta naftos kaina, stulbinamai išaugo importas (per metus po 40 proc.), bet jis nebeskatina vidaus ekonomikos. Ją stimuliuoti gali tik išaugęs našumas ir investicijos.
Naujas investicijas – tiek užsienio, tiek vidaus – atbaido prastas verslo klimatas Rusijoje, ir neatrodo, kad jis nors kiek keistųsi. „Walmart“ pamėginus ten įsigyti mažmeninės prekybos tinklą (trejus metus trukęs flirtas pernai galų gale baigėsi), šios bendrovės, matyt, atsikratė biurokratai, kurie, pasak apie derybų eigą žinančio šaltinio, „nenorėjo dar vieno zirzlio kaip IKEA, kuri atskleidė korupciją“.
Atsipalaidavęs įpėdinis.
Nė už maišą aukso
Korupcija žlugdo aktyvių ir talentingų žmonių perspektyvas. Rusijos valdovų, kontroliuojančių pinigus ir represinius svertus, polinkis vaikytis rentų slopina konkurenciją. Elite daug atėjusių iš saugumo tarnybų; instinktas jiems sako pulti, griebti ir kontroliuoti, o ne kurti ir konkuruoti. Tai, kad kartais atleidžiami aukšti pareigūnai, kaip antai buvęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, skatina ne sistemos pokyčius, o paprasčiausiai perskirsto pinigų srautus.
Investuoti į inovacijas ir didinti našumą nėra prasmės, kai gerų pažinčių turintis konkurentas iš verslo gali išstumti pasamdęs mokesčių policiją ir prokuratūrą. Kaip ironiškai sako Maskvos Domodedovo oro uosto (į kurį nūnai dairosi valstybės remiami konkurentai) savininkas Dmitrijus Kamenščikas: „Kaip ir visi kiti nežinau, ar mane pasodins į kalėjimą, ar ne. Visi esame Rusijos Federacijos piliečiai ir gyvename pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą.“
D. Medvedevas turi grandiozinį planą Skolkove, specialioje zonoje Pamaskvyje, sukurti Silicio slėnį, o kaip flagmaną atsiveda tinklo sprendimų milžinę „Cisco“. Bet konkurencija dėl to nepasidarys laisvesnė, o Rusija netaps patraukli vieta verslui. Pernai dviem rusų fizikams, kurie gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, laimėjus Nobelio premiją, jų paprašė atvykti dirbti į Skolkovą. „Jūs visi ten turbūt išprotėjote, jeigu manote, kad už maišą aukso galite pasikviesti bet ką“, – atsakė Andre Geimas. Tai, kad rusų mokslininkai nori dirbti užsienyje, savaime nėra problema: tą patį daro daugybė mokslininkų iš Kinijos. Problema, kad tiek nedaug nori grįžti. Anot Pasaulio banko, 77 proc. studentų iš Rusijos, kurie JAV studijuoja tiksliuosius ir gamtos mokslus bei inžineriją, nė neketina grįžti.
Anksčiau su prastomis institucijomis ir korupcija Rusijos verslininkai buvo pasirengę taikstytis dėl didelės grąžos. Nūnai, kai atlygis mažesnis, o biurokratų apetitas ir įžūlumas didesnis, stambios rusų bendrovės vietinius savo verslo padalinius mažina iki minimumo, o smulkesnės siekia verslą parduoti. „Campden Media“ ir UBS bankas neseniai apklausė 19 Rusijos verslininkų, kurių asmeninis turtas viršija 50 mln. JAV dolerių, o verslo apyvarta siekia 100 mln. JAV dolerių, ir nustatė, kad 88 proc. asmeninį turtą perkėlė į užsienį ir yra pasirengę parduoti savo įmones. Nedaugelis verslą ketina perduoti atžaloms, ir tai vargu ar stebina, nes dauguma galingų turtuolių vaikų nūnai jaukiai įsitaisę Vakaruose. Tėvai vaikus į užsienį siunčia ne mokytis efektyviau valdyti verslą, o tam, kad jiems niekuomet nereikėtų grįžti.
Amputuota ateitis
Visa tai kelia stagnacijos jausmą, kuris didina niūrias vidurinės klasės nuotaikas. Skirtingai nuo daugelio kitų šalių, apie emigravimą galvoti verčia ne baimė nuskursti ar netekti darbo ir ne nestabilumo arba revoliucijos grėsmė, kuri rusus iš šalies vertė bėgti praeityje. Išvykti žmonės nori, nes jaučia, kad Rusijoje jų niekas nebelaukia. Buvo amputuotas ateities jausmas. Levados centro duomenimis, trys ketvirčiai rusų karjerą ir buitį planuoja ne daugiau kaip dvejiems metams ir tik 3 proc. planuoja daugiau kaip dešimtmečiui. Infrastruktūros, institucijų, o svarbiausia žmogiškojo kapitalo degradacija skatina trokšti nuo viso to atsijungti.
Norinčių išvykti užsienin materialinė padėtis dažnai geresnė nei tokių pat žmonių Vakaruose. Jie ieško to, ko negali nusipirkti: pripažintų laimėjimų, apsaugotų nuosavybės teisių, fizinio saugumo, funkcionuojančios sveikatos apsaugos sistemos, deramo išsilavinimo savo vaikams. Jie nori gyvenimo, kuriame nereikia mokėti kyšių, netekti verslo dėl politinių priežasčių arba dėl korumpuoto biurokrato užgaidos patekti kalėjiman.
Sergejaus Magnitskio istorija gerokai temdo specialistų mintis. Sėkmingai dirbęs verslo teisininkas S. Magnitskis atskleidė stambios korupcijos atvejį tarp grupės teisėtvarkos tardytojų, bet už tai pateko į kalėjimą, ir tie patys policininkai persekiodami jį paskatino mirti. Vyriausybė kaltinimų neištyrė ir tebedangsto S. Magnitskio mirties aplinkybes.
Jausmą, kad niekas nesikeis, nepagerės, kad nebus daugiau atvirumo, stiprina V. Putino grįžimo į prezidento postą tikimybė. Jo grąžinimas didžia dalimi bus simbolinis, nes valdžios iš rankų jis nebuvo išleidęs. Tačiau tai vis dėlto simbolizuoja grįžimą atgal, o ne ėjimą priekin.
Be to, nusiminimo šaknys daug gilesnės. Žlugus sovietų imperijai, šalis liko be aiškiai suvokiamos paskirties arba lemties. Septynis dešimtmečius Rusija mėgino sukurti utopiją, o XX a. paskutiniame dešimtmetyje vienintelis tikslas buvo tapti normalia, civilizuota valstybe. Bet viltį numarino du karai Čečėnijoje ir Rusijos sėkmingiausios naftos bendrovės „Jukos“ sunaikinimas 2003-iaisiais.
V. Putinas pakurstė šalies nostalgiją sovietinei praeičiai ir ja pasinaudojo. Bet atgimimo ir atkūrimo siužete buvo įpinta panieka eiliniams rusams, kurie, Kremliaus valdovų manymu, nebuvo pasiruošę demokratijai. Dviženkliais tempais augančios pajamos problemas kurį laiką maskavo, bet augimui sulėtėjus stabilumas virto nejudrumu.
Pasak pagrindinio Rusijos ekonomikos istoriko Vladimiro Mau, Rusijos padėtis tam tikra prasme primena Sovietų Sąjungos padėtį 8-ajame dešimtmetyje ir 9-ojo pradžioje – „stagnacijos (zastoj) laikais“ po 7-ojo dešimtmečio atšilimo. Anuomet naftos kaina irgi buvo aukšta, o vartojimas augo, bet šalį buvo apėmęs beviltiškumo jausmas. Išsilavinusiųjų gyvenimas buvo gana patogus, bet socialinį mobilumą blokavo partijos aparatčikai. Spraga tarp lūkesčių ir realybės buvo neperžengiama. Naftos kainoms nukritus, maisto stygius ir aršus pasipiktinimas elito privilegijomis tapo pokyčių katalizatoriumi.
Rusijos ekonomika už sovietinę lankstesnė, bet pasipiktinimas sistemos neteisingumu ne mažiau stiprus. Prekių stoką pakeitė nuosavybės teisių trūkumas, pažeminimą stovint eilėje prie mėsos pakeitė pažeminimas, kai melžia biurokratai. O svarbiausia, spraga tarp kalbų ir realybės tokia pat plati. Kyla klausimas, ar vidurinės klasės, kurios poreikiai ir lūkesčiai viršija sistemos pajėgumą, vaidmuo Rusijoje gali būti toks pat kaip gana pasiturinčios sovietinės inteligentijos, padėjusios nušluoti Sovietų Sąjungą.
XX a. 9-ajame dešimtmetyje inteligentija tikėjo, jog nukaršusių Komunistų partijos aparatčikų nušalinimo pakaks, kad šalis pajudėtų normalumo link. Milijonai jaunų technokratų, kuriems grėsė visas gyvenimas už geležinės uždangos negalint p
atenkinti ambicijų, nesitikėjo, kad komunistinė sistema sugrius, bet M. Gorbačiovui pradėjus reformas jie buvo galinga jas palaikanti jėga.
Šiandien Rusijos visuomenė kaip visuma daug ciniškesnė ir įtaresnė nei sovietiniais laikais. Agresija, neapykanta ir nacionalizmas pasiekė tokį lygį, kokio nebuvo net XX a. paskutiniame dešimtmetyje po Sovietų Sąjungos žlugimo: 34 proc. rusų „nori nušauti“ tuos, kuriuos kaltina dėl savo bėdų. O vidurinė klasė kur kas mažiau darni ir idealistinė. Be to, ji mažiau jaučiasi esanti beviltiškoje padėtyje. „Jie mieliau savo šalį iškeis nei pakeis“, – sako V. Mau.
Kremliui tokia situacija neabejotinai patinka. Jis pasimokė iš Sovietų Sąjungos klaidų, kuri siekdama konkuruoti su JAV pagerino švietimo ir mokslo lygį, bet galų gale sistemos viduje sukūrė spaudimą, kurio negalėjo suvaldyti. Tai viena priežasčių, kodėl V. Putinas taip nori, kad Rusija turėtų bevizį režimą su likusia Europa. Kita priežastis – Rusijos elitui tai leistų nekliudomai pasiekti savo turtą Europoje.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad rusai milijonais neemigruos. Dauguma liks namie jausdama nepasitenkinimą. Svarbus klausimas, ką jie darys? Ar jų susierzinimas virs protestu ir mėginimu ką nors keisti? O gal jį paprasčiausiai išsklaidys bendras konformizmas ir cinizmas, kuris per pastarąjį dešimtmetį buvo išugdytas iki tokio žalingo lygio?
Merdėjant Sovietų Sąjungai stagnacija buvo ir labiau varžanti, ir produktyvesnė. Dabartinė Rusijos stagnacija daugumai žmonių patogi, bet ir mažiau žadanti. Gali prireikti naujos kartos, kad sistemai ji būtų reiklesnė ir verstų keistis. Bet koks tai bus pokytis, niekas nežino.
