Czeslaw Milosz „Tėvynės ieškojimas“, „Baltos lankos“, 2011.
Czeslaw Milosz „Rinktiniai eilėraščiai“, „Baltos lankos“, 2011.
Lietuvoje reto rašytojo gimimo metinės paminimos taip garsiai, kaip Czeslawo Miloszo 100-asis jubiliejus. Viešų ir garsiai sakomų kalbų buvo tiek daug, jog apėmė informacijos triukšmo jausena. Paradoksalu, bet žymių veikėjų, C. Miloszo kolegų literatų ir net valstybės vadovų ištarmės mūsų šalyje nesukėlė beveik jokių visuomeninių diskusijų, nors proga buvo išties išskirtinė. Beveik visi kalbėjusieji akcentavo ne problemines, galinčias aštrinti šiandienos lietuvių ir lenkų savimonės problemas, o abejonių nekeliančias Nobelio premijos laureato mintis. C. Miloszas Lietuvoje tapo savotišku proginiu personažu – pakalbėjome beveik visą vasarą ir užteks. Po gimimo metinių minėjimo kirba abejonė, kiek žmonių Lietuvoje ir Lenkijoje kasdien mąsto apie C. Miloszo iškeltus klausimus.
Lyginant straipsnių rinkinio „Tėvynės ieškojimas“ ir „Rinktinių eilėraščių“ frazes su jubiliejaus retorika tenka suabejoti, ar dažnas viešojoje erdvėje besireiškiantis asmuo turi politinę sąmonę. Aiškėja, kad C. Miloszu besiremiančių politikų beveik nėra. Yra tik valdininkų, kuriems iš rašytojo jubiliejaus minėjimo renginių organizacinių lėšų nubyrėjo „kepti karveliai“. C. Miloszo idėjų aktualumas beveik pavirto paraiškų lėšoms gauti žodžiais „aktualu, reikšminga“. Per renginius kalbėjusieji beveik be išimčių pripažino, jog mūsų intelektualams C. Miloszas yra tik klasikas, geriausiu atveju sukeliantis meilę lenkų literatūrai ir kultūrai. Prastesniu atveju – poreikį kanonizuoti, nes daugiausia apie „Tėvynės ieškojimo“ autorių rašė tie, kurie kolegas paprastai linkę įšventinti į klasikus. Tuomet intelektualinis palikimas tampa ne ginčų, diskusijų objektu, o nekvestionuojamomis tiesomis.
Gyvename savotiškame „nuolankiosios“ kultūros ir literatūros lauke, kuriame paskutinė gyva ir aštri polemika prieš keturiasdešimt metų vyko dėl vidinio monologo prozoje. Vėlesni bandymai provokuoti jautrų žodį baigiasi tyla arba grupelės susierzinimu. Matyt, žmogus su knyga yra vis vienišesnis, savo įsitikinimus brandinantis uždarai. Skaitant C. Miloszo „Rinktinius eilėraščius“ kyla poezijos socialumo klausimas. Lietuvių literatūros tradicijoje įprasta, kad poetinis žodis yra tik estetinė, nesociali vertybė. Tuomet eilėraščių skaitymas – vienatvės ir įsiklausymo į tekstą aktas. C. Miloszas lietuvių skaitytoją moko šio to naujo: poezija yra daug platesnis nei vien tik meno reiškinys, apimantis universalias patirtis. Nobelio premijos laureatas nesislepia po literatūros mokslininkams įprasta lyrinio subjekto kauke. C. Miloszas desakralizuoja ir humanizuoja poeziją atsikratydamas dieviškosios poeto sampratos, kurios esmė: eilėraščio žodžius kūrėjui atseit diktuoja anapusinės jėgos, todėl rašančiojo atsakomybė už žodį yra ribota. C. Miloszo pozicija sunkiai pakeliama – atsakoma ne tik už save, bet ir už visą Vakarų kultūrą su jos paklydimais, tragizmu ir vienatve. Tai – perėjimas nuo narcizinio patikimo sau prie įsigilinimo į kitą ir kitoniškumą.
„Tėvynės ieškojimas“ skirtas nepostmoderniam skaitytojui, kuris dar nenužudė savyje istorijos. Sekant eilutę po eilutės įveikiama savęs baimė ir vis aiškiau matyti, kad C. Miloszas žadina atmintį, kurioje telpa visi vidiniai asmens ir civilizacijos prieštaringumai, alogizmai. „Tėvynės ieškojimo“ skaitymas kompensuoja tai, ko trūko Lietuvoje šią vasarą: kalbančio asmens galios diskutuoti pirmiausia pačiam su savimi nebijant, kad galutinės tiesos nebus suformuluotos ir išsakytos, nes jų gal nė nėra. C. Miloszo raštai moko nepatikti pačiam sau ir kitiems. Taip palikus narcizišką būvį skaitant „Tėvynės ieškojimą“ ir „Rinktinius eilėraščius“ visu aštrumu iškyla dilema: arba suprasime, kas buvome ir kuo dėl praeities esame, arba gyvensime su rėkiamais apytuščiais žodžiais, kurie palieka tik aidą ausyse.
