Išskristi nežada.
Lietuvos ginčai su Rusijos dujų monopolininke „Gazprom“ ne veltui atrodo kaip Dovydo kova su Galijotu. Didžiausios pasaulyje dujų gavybos įmonės apyvarta 2010 m. siekė 117 mlrd. JAV dolerių (apie 294 mlrd. litų). Tai dešimt kartų daugiau nei visos Lietuvos biudžeto kartu su ES lėšomis išlaidos. Būdamas vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai „Gazprom“ tapo vienu svarbiausių veikėjų Lietuvos energetikos sektoriuje, o kartu ir politikoje.
Privatizuojant „Lietuvos dujas“ Rusijos monopolininkas buvo natūralus investuotojas. Būdamas vieninteliu dujų tiekėju „Gazprom“ įgijo ne tik dalį „Lietuvos dujų“ akcijų, bet ir turėjo garantuoti ilgalaikį dujų tiekimą Lietuvai. „Lietuvos dujos“ buvo privatizuotos dviem etapais: 2002 m. 34 proc. akcijų paketą įsigijo „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“ (dabar akcijas valdo koncernas „E.ON Ruhrgas International“), o 2004 m. – 34 proc. akcijų įsigijo „Gazprom“.
Už trečdalį „Lietuvos dujų“ akcijų rusai sumokėjo 100 mln. litų. Dar 34 mln. litų buvo padėti į specialią depozitinę sąskaitą ir turėjo būti sumokėti dviem dalimis iki 2008 m. vidurio, jei Lietuva laikysis tam tikrų sutartų sąlygų. Tačiau derybos buvo nesėkmingos, ir šių pinigų Lietuvos Vyriausybė negavo.
Šiuo metu Vyriausybė yra mažesnė akcininkė. Jai priklauso 17,7 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų, „Gazprom“ – 37,06 proc., Vokietijos „E.ON Ruhrgas International“ – 38,9 proc. Vis dėlto niekas Lietuvoje neabejoja, kad esminė įtaka valdant „Lietuvos dujas“ priklauso būtent „Gazprom“. Rusijos dujų tiekėjas nustato dujų kainas, o kartu ir esmines „Lietuvos dujų“ veiklos ir pelningumo sąlygas, todėl Vokietijos kompanija tėra simbolinis investuotojas, pridengiantis faktą, kad realiai Rusijos koncernas dominuoja „Lietuvos dujose“. Todėl pastarųjų metų Lietuvos Vyriausybės pastangos įgyvendinti ES Trečiąjį energetikos paketą, pagal kurį turėtų būti atskirtos dujų tiekimo ir paskirstymo įmonės, yra tiesioginis susidūrimas su „Gazprom“.
Daugiau nei verslas
Nors pagal tiesioginių investicijų apimtis „Gazprom“ nėra pats didžiausias investuotojas (be „Lietuvos dujų“, dar buvo privatizuota Kauno termofikacijos elektrinė, už kurią „Gazprom“ 2003 m. sumokėjo 116,5 mln. litų), politine prasme pastarąjį dešimtmetį ši kompanija ir ypač jos atstovai bei vietiniai tarpininkai daro bene daugiausia įtakos Lietuvoje.
Dujų tiekimas Lietuvai niekada nebuvo „tik verslas“. Nepaisant to, kad pats „Gazprom“ yra investavęs į „Lietuvos dujas“, Lietuvoje niekada nebuvo tik vieno dujų skirstytojo. Ilgą laiką „Gazprom“ visoje Europoje maitindavo įvairias tarpininkų įmones, kurios perparduodavo rusiškas dujas, dažniausiai užsiimdamos tik buhalteriniais „triukais“ ir neturėdamos jokios energetinių objektų infrastruktūros bei neatlikdamos jokios techninės veiklos. Viena tokių įmonių „Dujotekana“, kurioje, kaip rodo oficialūs duomenys, 2010 m. pabaigoje dirbo tik 15 žmonių.
Ilgametis „Lietuvos dujų“ generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius neslėpdavo savo paniekos „Gazprom“ tarpininkams. Jo teigimu, tokios kompanijos kaip „Dujotiekana“ neužsiima jokia produktyvia veikla, tik spekuliacijomis prie kompiuterių. Nors oficialiai UAB „Dujotekana“ yra valdoma privačių asmenų (2010 m. pabaigoje 40 proc. „Dujotekanos“ akcijų valdė Piotras Vojeika, 34 proc. – Rimandas Stonys, 26 proc. – kiti fiziniai asmenys), „Gazprom“ įtaka šiai įmonei yra neabejotina – tik dėl „Gazprom“ suteiktų dujų importo kvotų „Dujotekana“ gali perpardavinėti dujas Lietuvos vartotojams ir pelningai dirbti. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, 2010 m. „Lietuvos dujos“ iš „Gazprom“ importavo 1,56 mlrd. kubinių metrų dujų (apie 50 proc. viso Lietuvos dujų importo), „Dujotekana“ – 536 mln. kubinių metrų (17 proc. dujų importo). „Dujotekana“ visas dujas perka ne tiesiogiai, o per tarpininką – Šveicarijoje registruotą bendrovę „LT Gastream AG“. Svarbiausi dujininkai Lietuvoje negali skųstis pelnu – 2010 m. „Lietuvos dujos“ uždirbo 159,7 mln. litų grynojo pelno, „Dujotekana“ – 10,2 mln. litų.
Antpelnis – politikams remti
Būtent „Dujotekana“ ilgą laiką buvo viena dosniausių politikų rėmėjų, finansuodavusių įvairias politines partijas. Pavyzdžiui, 2004 m., kai vyko net treji rinkimai (Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo), „Dujotekana“ politikams ir politinėms partijoms oficialiai skyrė iš viso 623 tūkst. litų. Per tuomečius prezidento rinkimus „Dujotekana“ 100 tūkst. litų parėmė Viliją Blinkevičiūtę, o Kazimirai Danutei Prunskienei skyrė 30 tūkst. litų. Per 2004 m. Europos Parlamento rinkimus „Dujotekana“ Naujajai sąjungai (socialliberalams) skyrė 100 tūkst. litų, tačiau Seimo rinkimuose nepamiršo ir Socialdemokratų partijos bei Lenkų rinkimų akcijos (abi partijos gavo po maksimalią galimą paramą – po 37 tūkst. 500 litų).
Ši praktika kėlė nemenką ažiotažą Lietuvos viešojoje erdvėje teigiant, kad „Gazprom“ tarpininkai, naudodamiesi antpelniu, kurį įstatymais leidžia turėti politikai, vėliau tuos pačius politikus perka prieš kiekvienus rinkimus. Vis dėlto energetikos sektorių išmanantys ekspertai teigia, kad „Gazprom“ kompanija tiesiogiai nesikišdavo į Lietuvos vidaus reikalus – šalyje savo politinius žaidimus žaidė tarpininkai. Iki šiol Vyriausybės atstovai net neturėdavo tiesioginių kontaktų su aukščiausiais „Gazprom“ vadovais, tad bemaž visose derybose dalyvaudavo tik tarpininkų atstovai.
Visi įstatymai, susiję su dujų sektoriaus pertvarkomis ar dujų kainų reguliavimu, keldavo daugybę politinių aistrų. Pavyzdžiui, 2007 m. svarstant Gamtinių dujų įstatymo pataisas, G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė, siūlydama nereguliuoti gamtinių dujų kainos ir paskirstytojų pelno, galimai protegavo „Lietuvos dujas“ ir „Dujotekaną“, apeliuodama į neva sutarties tarp „Gazprom“ ir „Lietuvos dujų“ pažeidimus. Tuo metu Seimas, labiausiai konservatorių pastangomis, nusprendė reguliuoti dujų kainas ir atitinkamai – galimą dujų skirstytojų pelną. „Lietuvos dujų“ atstovai neslėpė pasipiktinimo tokiomis įstatymo pataisomis, o didesnėmis kainomis „Gazprom“ vardu gąsdino net tuometės Vyriausybės atstovai.
Šiais metais svarstant dujų sektoriaus įmonių atskyrimo įstatymus, ypač aktyviai spausti Seimo narius bandė „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas Valerijus Golubevas ir „E.ON Ruhrgas International“ valdybos narys Peteris Frankenbergas, kurie siuntinėjo raštus su įspėjimais dėl galimų „Gazprom“ sankcijų ir teismų.
Po to, kai Seimas vis dėlto nutarė atskirti dujų tiekėjus ir skirstytojus, V. Golubevas ir toliau grasino Lietuvai tarptautiniais teismais. „Mes bylinėsimės, jie pralaimės bet kuriame teisme. Iš tikrųjų jokių įsipareigojimų „Gazprom“ nepažeidė“, – kalbėjo V. Golubevas. Lietuvos Vyriausybė, nepatenkinta „Lietuvos dujų“ veikla, net bandė pakeisti jos generalinį direktorių V. Valentukevičių. Tačiau „Lietuvos dujų“ valdyba tvirtai remia įmonės vadovą ir neketina jo atsisakyti.
Mūšis dėl Kauno
Ko verti „Gazprom“ pažadai dėl investicijų, savo kailiu patyrė Kaunas. 2003-iųjų kovą už 116,5 mln. litų „Gazprom“ parduota Kauno termofikacijos elektrinė (KTE). Tuo metu toks sandoris apsaugojo „Kauno energiją“ nuo bankroto, o kauniečius – nuo šilumos kainų šoko, – mat investuotojas įsipareigojo penkerius metus nedidinti savo tiekiamų dujų kainos. „Gazprom“ įsipareigojo modernizuoti šilumos ūkį ir per 15 metų į elektrinę investuoti 400 mln. litų (vien iki 2007 m. – už 135 mln. litų pastatyti modernią dujų turbiną), tačiau realiai vietoj šių investicijų buvo atliekami tik einamieji remontai.
Sprendimą sustabdyti investicijas „Gazprom“ vietininkai Kaune aiškina paprastai: kišti pinigus į technologiškai ir morališkai pasenusį metalo laužą neapsimoka. Vietoj to „Gazprom“ siūlo kitą planą: už 1 mlrd. litų statyti naują 350 MW galios kogeneracinę jėgainę, kūrenamą rusiškomis dujomis.
Pradžioje flirtavusi ir rėmusi „Gazprom“ atėjimą į Kauną, vėliau tuometė konservatorių valdžia Kaune ir meras Andrius Kupčinskas visiškai pakeitė savo poziciją ir ėmė priešintis naujos elektrinės statyboms. Žalią šviesą „Gazprom“ planams įžiebė naujosios kadencijos Kauno miesto taryba. Šių metų liepos 14 d. taryba palaimino žemės sklypo, kuriame turėtų iškilti nauja elektrinė, detalųjį planą. Konservatoriai kreipėsi į prokuratūrą ir Specialiųjų tyrimų tarnybą prašydami šį sprendimą pripažinti neteisėtu. Dabartinis Kauno meras Rimantas Mikaitis priminė apie sutartyje su „Gazprom“ numatytą „vergišką sąlygą“ – miestas įsipareigojo iki 2018 m. 80 proc. visos reikalingos šilumos energijos pirkti iš KTE.
„Tačiau 2016 m. pagal ES aplinkosaugos reikalavimus tokio tipo elektrinę, kokia veikia Kaune, teks uždaryti. Gaivinti seną, aplinką teršiantį laužą, kaip tai siūlo konservatoriai, būtų absurdiška. Todėl Taikos prospekte ketinama statyti šiuolaikinę kombinuoto ciklo kogeneracinę elektrinę, į kurią planuojama investuoti beveik milijardą litų. Ši elektrinė, projekto rengėjų teigimu, leistų kauniečiams atpiginti šilumą iki 20 proc.“, – „Gazprom“ atstovų pažadus kartoja dabartinis Kauno meras.
„Arklys nuvarytas, iš jo viskas išsunkta, turtas nugyventas, o didelės šilumos gamybos sąnaudos perkeltos ant kauniečių pečių. – A. Kupčinskas žurnalui IQ apibūdino Kauno termofikacijos elektrinę. – Negaliu tikėti naujais pažadais, kai neįgyvendinti ankstesni.“ Vis dėlto pats A. Kupčinskas prieš kurį laiką kartojo beveik tuos pačius pažadus, kuriuos šiandien mini R. Mikaitis.
Pastarųjų metų Lietuvos bandymai išsivaduoti nuo „Gazprom“ gniaužtų tik patvirtino, kad už pradines 100 mln. litų investicijas tarsi įkaitas buvo atiduotas visas Lietuvos dujų sektorius, o įsileidus „į savo kiemą“ elektros ūkyje Kaune galima ilgam įklimpti į „Gazprom“ pažadus dėl šviesaus rytojaus. Alternatyvos „Gazprom“ dujoms dar labai tolimos, tad dujų ir šilumos vartotojai Lietuvoje dar ilgai liks priklausomi nuo dujų kainų ir „Gazprom“ malonės.
