Dar taip nėra buvę: trys Tarptautinio Berlyno kino festivalio „lokiai“ vienam filmui. Tokio pripažinimo šiemet Berlyne sulaukė iraniečio režisieriaus Asgharo Farhadi juosta „Išsiskyrimas“, kurią Lietuvos žiūrovams pristato Kauno kino festivalis.
Kauno kino festivalio organizatoriai ir programos sudarytojai Ilona Jurkonytė ir Tomas Tengmarkas pastebi, kad Irano aktualijos šiuo metu jaudina viso pasaulio kino kūrėjus. Bet daugiausia apdovanojimų susižėręs šiųmetės Kauno festivalio programos filmas „Išsiskyrimas“ („Jodaeiye Nader az Simin“) Iraną pateikia su visais jo dabarties kontrastais. Juostoje susipina tradicijos ir modernus gyvenimas, laisvė ir suvaržymai, baimė ir tvirtas apsisprendimas. Apie tai išdrįso prabilti 39-erių iranietis režisierius A. Farhadi. Taip, taip, išdrįso: šiųmečiame Berlyno kino festivalyje už „Išsiskyrimą“ atsiimdamas „Auksinį lokį“ šis kino kūrėjas kalbėjo apie savo tautietį kolegą Jafarą Panahi, kuris cenzūros sumetimais buvo sulaikytas ir atvykti į festivalį negalėjo.
„Išsiskyrimas“ – jautrus pasakojimas apie pasirinkimą, meilę, atsakomybę ir pasiaukojimą. Juosta buvo filmuojama po kontroversiškų 2009 m. rinkimų Irane, šalyje sukėlusių protestus, kuriuos lydėjo žūtys, dešimtys sužeistų ir įkalintų žmonių. A. Farhadi kūrinys – unikalus žvilgsnis į tai, kas šioje Artimųjų Rytų šalyje dėjosi, kai žiniasklaidos burna buvo užrišta.
Pasakojamos istorijos centre – sutuoktiniai Naderas ir Simina, gyvenantys neramumų krečiamame Teherane. Svajodama apie geresnes galimybes ir saugumą dukrai Simina nori palikti šalį, tačiau Naderas nesutinka. Jis jaučia pareigą rūpintis Alzheimerio ligos kamuojamu tėvu, kuriam kaskart reikia vis daugiau priežiūros. Simina nenori nusileisti, kol galiausiai, nepasiekusi savo, pareikalauja skyrybų. Žmonai išsikrausčius, Naderas pasamdo kūdikio besilaukiančią pamaldžią musulmonę Razieh tėvui prižiūrėti. Bet moteris patiria persileidimą ir čia istorija tampa dar rūstesnė. Siminos ir Nadero vaidmenis filme kuria aktoriai Leila Hatami ir Peymanas Moadi, šiųmečiame Berlyno kino festivalyje įvertinti „Sidabriniais lokiais“.
A. Farhadi neigia, jog pasirinkti tokį „Išsiskyrimo“ stilių ir pasakojimo būdą jį paskatino Irane įsigalėję apribojimai ir cenzūra. Ir esą šie suvaržymai neturėjo kūrybines galias kurstančio poveikio – kaip atsako į cenzūrą. Tik – iranietis neabejoja – be cenzūros jis galėtų būti kūrybiškesnis. Tiesa, A. Farhadi sutinka, kad Irano visuomenė, joje tvyranti įtampa, spaudimas ir baimės nuojauta, be abejonės, jam kaip režisieriui turėjo įtakos. Tačiau „Išsiskyrimas“ dėl to esą tik nuoširdžiau ir atviriau pateikia sudėtingą situaciją bei žmonių likimus.






