Ar ir „Os Gemeos“ grafičius pasmerktų Algis Greitai?
Menininkai iš Brazilijos „Os Gemeos“ (liet. „Dvyniai“) niekada nekuria po vieną. Broliai Gustavas ir Otavijus Pandolfai visuomet turi bendrą kūrinių idėją ir net tuos pačius sapnus sapnuoja. Kokios dvynių, turinčių ir lietuviško kraujo, kūrybinio pasaulio taisyklės, aiškinasi Ieva Rekštytė.
Esate grafitininkai iš Brazilijos…
Gustavas: mes tiesiog menininkai iš Brazilijos. Kartais kuriame grafičius, kartais – instaliacijas…
Lietuvoje viešite ne pirmą sykį, ir žinau, kad ši šalis jums nėra tik tolimas taškas kažkur šiaurėje.
Gustavas: mes čia jau turbūt kokį ketvirtą ar penktą kartą, o Kaune lankomės antrą ar trečią. Čia 2007 m. sukūrėme piešinį ant paveikslų galerijos sienos.
Otavijus: mama yra tekstilininkė, prieš keletą metų buvo pakviesta dalyvauti Kauno tekstilės bienalėje. Ji šiuo metu su savo kūriniais keliauja po Europą. Mums visada įdomu sugrįžti į Lietuvą, mat mūsų senelis Albinas yra iš čia kilęs. Mes iš jo esame girdėję daug istorijų apie Lietuvą, tradicinius šios šalies patiekalus.
Ką jis jums pasakodavo, ką geriausiai atsimenate?
Gustavas: pagrindinis dalykas – maistas.
Otavijus: senelis ar jo šeima iš Lietuvos lauktuvių parveždavo lietuviško maisto, tradicinių rūbų. Augome su istorijomis apie Lietuvą. Bet tada dar buvome labai maži. Atsimenu ir senelio mamą, kuri visiškai nekalbėjo portugališkai, tik lietuviškai.
Kas jums yra šeima?
Gustavas: viskas. Šeima labai svarbi, ji suteikia pusiausvyrą, įkvėpimą. Gera su šeima kalbėtis, viskuo dalintis, net tylėti kartu. Kelionėse labai jos pasiilgstame.
Kaip vyko naujausios jūsų instaliacijos Kaune, Paveikslų galerijoje, kūrybos procesas?
Gustavas: labai gerai! Daug improvizavome, idėjos kito daug kartų. Bet tai gerai! Mums tai labai patinka.
Otavijus: tai buvo pirmas sykis, kai kūrėme drauge su mama ir teta. Tai – pirmasis mūsų šeimos projektas.
Gustavas: šis kūrinys vaizduoja sąsajas tarp Lietuvos ir Brazilijos. Tokias, kokias matome mes. Šis darbas pasakoja apie įtaką, kurią mums padarė Lietuva ir senelis.
Ar tiesa, kad jūs ir vienodus sapnus sapnuojate?
Abu vienbalsiai: taip, kartais (šypsosi).
Tai jus tikriausiai ir bendros kūrinių vizijos aplanko?
Otavijus: taip, mes nežinome, ką reiškia kurti atskirai.
Gustavas: esame vienas menininkas dviejuose. Mes žinome, ką norime sukurti, suprantame vienas kitą. Tai dvasinis ryšys.
San Paulo miestas Brazilijoje garsėja kaip vienas grafičių meno centrų.
Gustavas: nežinau, ar tai centras, bet tiesiog San Paule, kaip ir visoje Brazilijoje bei Pietų Amerikoje, gatvės menas yra populiarus. Daugelis miestų šiam menui yra atviri.
Žmonės priima šį meną kaip puošiantį miestą ar vis dėlto mano, jog tai vandalizmas?
Gustavas: ne, žmonės tai vertina kaip rožį savo mieste.
Otavijus: net ir jei kažkas mano, kad tai vandalizmas, tokiuose milžiniškuose miestuose kaip San Paulas žmonės turi ir kitų problemų, ne itin kreipia dėmesį, kai kažkoks vyrukas piešia ant sienos.
Gustavas: žmonių požiūris labai priklauso nuo miesto. Būna juk ir tokių, kuriuose grafičių piešėjai gaudomi kaip nusikaltėliai. Nors pastebėjome, kad per pastarąjį dešimtmetį žmonės tampa atlaidesni ir ima labiau vertinti gatvės meną.
