Egidijus Aleksandravičius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
Rašau šį komentarą Lietuvos rinktinei jau pralaimėjus Ispanijai, bet dar nežinant, kas dėsis toliau. Kai skaitytojus pasieks naujas IQ numeris, viskas jau bus pasibaigę. Naujos sporto arenos, viešbučiai ir barai skaičiuos pelną ir nuostolius, Lietuvos vėliavos ir vėliavėlės bus nuleistos iki kitų visus jaudinančių švenčių, emocijų bangos bus atslūgusios, netolimų įvykių atspindžiai tapę ramių diskusijų temomis.
Tai, kas knirba galvoje, iš tiesų yra ne krepšinis ir net ne išskirtinis įvykis, kokiu gali būti laikomas Europos čempionatas. Todėl nebūtina laukti pabaigos ir net nebūtina spėlioti, kokią vietą Europos krepšinio elite užims Lietuva. Sėdėdamas prieš didžiulį ekraną Kauno rotušės aikštėje ir rėkaudamas per pralaimimas rungtynes negalėjau atsikratyti šviesios minties: viskas savo laiku…
Žiniasklaidai pasimetus tarp beveik isteriškos euforijos ir tradicinio skeptikų mykimo (kas bus su didžiulėmis arenomis? kas mokės? kas vėl pelnysis?), politikams bandant rinkti pabirusius taškus banaliai įrodinėjant, kad krepšininkai turi skinti pergales išimtinai vardan tos Lietuvos, daugybė žmonių tiesiog smagiai šėlioja, džiaugiasi, gražina bendrumo saitus baruose ir aikštėse. Ar tau neatrodo, kad ir po viso šito Rotušės aikštė niekad visiškai neištuštės? – sako su alaus bokalu džiazuojantis kino menininkas Henrikas Gulbinas.
Ilgą laiką masinė lietuviškos kasdienybės kultūra nekėlė optimizmo. Be Vilniaus pranašumo spektaklių beveik nebuvo kur pamatyti ramiai besidžiaugiančių naktinėtojų veidų. Toliau nuo Europos kultūros sostinės su visais visų pinigais sovietinių blokinių namų skersvėjai pustė pasimetimo, liūdesio ir susvetimėjimo ženklus, o nedidelės tavernų bendruomenės prasmingų linksmybių ieškojo kažkaip desperatiškai, tartum prieš jų akis nuolat stovėtų pusiau tuščios, o ne pusiau pilnos taurės. Buvo galima suprasti aukštosios, intelektualinės kultūros darbininkus – juos erzino pats masinės kultūros terminas ir bet kokios šios kultūros formos. Kita vertus, niekas nebetrukdė patirti giliausių savo atskirybės, vienatvės ir rezignacijos formų. Susvetimėjimas ir pagiežingas nepatiklumas ilgai nebuvo palikę nieko bendro, išskyrus keiksmus valdžiai. Nieko bendro neturinčiųjų bendruomenė, ko gero, būtų pasakęs Alfonso Lingis.
Taigi, mano kultūrinio optimizmo išeities taškas yra ne pats krepšinis (ar kuri kita sporto ir ne sporto pramogų rūšis), bet besikeičiantis bendrumo ir džiugesio lygis. Visa tai, kas su jokia valdžia neturi nieko bendro. Gal tiesiog mūsų akyse pamažu klostosi toks bendro sambūvio klimatas, kuriame mažėja pokolonijinio begalinio susireikšminimo, įgalumo demonstravimo, pranašumo siekio. Ar nėra taip, kad iš savo privatumų ir vienatvių it iš kokių tolimų Amazonės džiunglių sugrįžtama į viešąsias vietas, kurios ilgą laiką buvo virtusios dykumomis. Čia tikrai neperšu minties apie patriotizmo pliūpsnius. Sakyčiau, kad atvirkščiai. Primygtinė, beveik isteriška politinio užsakymo gaida – duokit Lietuvai pergalių – tik subanalina tai, į ką bandau gilintis. Tikiuosi, didžiausi patriotai savo tikėjimo ir idealizmo ant scenos nedemonstruoja.
Kasdienio gyvenimo kultūros ir socialinio kapitalo ūgtelėjimas yra susiję ne tiek su kančia ką nors daryti dėl tos Lietuvos, kiek su džiaugsmu bent šypseną ir ištiestą ranką dovanoti kitam, nepažįstamajam, nepažįstamajai, nepriklausomai nuo turtinės padėties ir pareigų administracijoje. Negalima mylėti savo šalies bent trupučio nemylint žmogaus, kuris tau nei giminė, nei draugas, nei viršininkas ar pavaldinys. Valdžios prisilietimas prie viso šito yra antraeilis dalykas. Gal tie patys impulsai neleis visiškai ištuštėti ir brangiai kainavusioms arenoms. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius šiandien turėtų gerai suprasti, ką visa tai reiškia. Juk negali atrasti antrosios Lietuvos ir toliau rūpintis išskirtinai pirmąja arba Centru.
Viskas yra čia ir dabar, t. y. kaip tik laiku. Keičiasi lietuvių karta, kaupiasi patirtis klajojant po pasaulį ir matant, kad Rojus yra religinė arba metafizinė sąvoka, kad pasaulis ir žmonės yra netobuli ir kad, ko gero, viskas nuo mūsų pačių priklauso. Keičiasi kasdienio gyvenimo mada nepaisant to, kokias ūkanas globaliajai finansų rinkai prognozuoja pasaulio ekspertai. Išėjimas iš privatumo į viešumą, pasidalijimas savo empatijos atsargomis su kitais yra labai geras požymis. Krepšinis yra tai, kuo kitur gali būti kitas pramoginis veikimas – jis padeda ugdytis gyvensenos formas, gebėjimą atskirti, kas privatu, kas – siauram pasaulėžiūriniam ratui ir kas visiems. Visada šviesotamsa keičia kontrastus. Svarbu, kad gali rinktis būti vienas ar šėlioti kartu su kitais. Arba dozuoti ir viena, ir kita suvokiant, jog mūsų gyvenama erdvė gali būti žavinga. Nuo šitokios emocinės kalvos turėtų matytis ir kilnesnės veiklos horizontai, ir žmogaus kasdienybės prasmė. Ar čia ne poezija?
