Turtingiesiems teks mokėti daugiau mokesčių. Bet yra gerų ir blogų būdų juos priversti tai daryti.
Jau nuskambėjo rago signalas, jau loja skalikai. Visame išsivysčiusiame pasaulyje medžiojama daugiau mokesčių iš turtingųjų. Prancūzija ir Italija neseniai patvirtino griežto taupymo biudžetą, kuris numato 3 proc. papildomą mokestį gaunantiems, atitinkamai, 500 tūkst. ir 300 tūkst. eurų viršijančias pajamas. Didžiojoje Britanijoje torius užsipuolė vien už pasvarstymą, ar neatsisakius leiboristų įvestos „laikinos“ 50 proc. viršutinės pajamų mokesčio tarifo ribos, taikomos uždirbantiems daugiau kaip 150 tūkst. svarų.
Barackas Obama pateikė naują deficito mažinimo planą, kuriame didesni mokesčiai nutaikyti tiesiai į turtinguosius; įskaitant „Buffetto taisyklę“, kuria siekiama užtikrinti, kad nebūtų atvejų, kai vidutinis mokesčių tarifas, taikomas daugiau kaip 1 mln. JAV dolerių per metus uždirbančiam namų ūkiui, yra mažesnis už taikomą „vidurinės klasės“ šeimoms (Warrenas Buffettas atkreipė dėmesį, kad jo vidutinis mokesčių tarifas mažesnis nei jo sekretorės, nors jis – milijardierius). „Pasinaudojimas turtingaisiais naikinant deficitą – ne klasių kova, – tvirtina B. Obama. – Tai matematika.“
Tiesą sakant, tai nėra paprasčiausia matematika. Klausimas, ar turtuoliams uždėti didesnius mokesčius, priklauso nuo politinių vertinimų sprendžiant, koks yra tinkamas valstybės dydis ir deramas perskirstymo vaidmuo. Matematika rodo, kad formaliai deficitą galima pažaboti vien mažinant išlaidas, kaip teigia B. Obamos oponentai respublikonai. Galbūt „klasių kova“ – per daug neigiamas terminas, bet jis atspindi Vakarų visuomenėse vykstančios diskusijos esmę: kas turėtų nukentėti bandant sutvarkyti viešuosius finansus?
Leviatanui turi kliūti labiausiai
Apskritai instinktai „The Economist“ sako, kad geriau mažas valdžios aparatas, ir prieštarauja vis didesniems mokesčiams, išlaikantiems nedarnią gerovės valstybę. Atmetame iš daugumos šiandienių diskusijų numanomą idėją, kad turtuoliams taikomus didesnius mokesčių tarifus pateisina finansų sektoriaus vaidmuo krizėje: atpildas – prastas pagrindas apmokestinimui. O ir dabartinė indėlio į viešuosius finansus struktūra nėra akivaizdžiai „nesąžininga“: 1 proc. turtingiausių amerikiečių sumoka daugiau kaip ketvirtį visų federalinių mokesčių (ir bent 40 proc. pajamų mokesčių), o jiems tenkanti pajamų prieš mokesčius dalis – mažiau kaip 20 proc. Be to, automatiškas turtingųjų puolimas, kaip antai leiboristų didinti mokesčiai, retai esti gera politika. Aukšti minimalūs mokesčių tarifai atbaido versliuosius, ir nesvarbu, kiek kartų B. Obama paminės „milijonierius ir milijardierius“, vien didesnis jų apmokestinimas JAV deficito panaikinti negali.
Taigi diskusija nemaloniai iškreipta. Tačiau yra trys tinkamos priežastys, kodėl turtuoliai turėtų mokėti daugiau mokesčių; bet, apskritai paėmus, ne taip, kaip šiuo metu siūlo turtingojo pasaulio vyriausybės.
Pirma, Vakarams su deficitu nereikėtų kovoti vien mažinant išlaidas. Aišku, viešosioms išlaidoms turi kliūti labiausiai, nes neefektyviam Leviatanui yra kur mesti svorio, o ankstesnių deficito mažinimo programų tyrimai rodo, kad jos veikia geriausiai, kai vyrauja mažinimas. Didžiojoje Britanijoje taikomas santykis 4:1 iš esmės yra geras. Bet, kaip galima suprasti iš šio santykio, patirtis taip pat rodo, kad reikia įtraukti ir didesnius mokesčius. Jungtinėse Valstijose tarifai buvo mažinami ne vienus metus, tad surenkami mokesčiai yra pasiekę istorines žemumas. Ten ir kitur dalis naštos turi tekti padidintiems mokesčiams.
Antra, siekį naujų įplaukų gauti iš turtingųjų palaiko politiniai argumentai. Išlaidų mažinimas neproporcingai užgula mažiau apsirūpinusiųjų pečius, be to, net prieš krizę pajamų mediana nejudėjo iš vietos. Tuo tarpu laimėtojams globalizacija buvo dar dosnesnė. Rinkėjų parama besitęsiančiam griežtam taupymui priklauso nuo neproporcingos bet kokių naujų įplaukų dalies, gaunamos iš turtuolių.
Tačiau kaip? Kol kas didžiuma vyriausybių dažniausiai didino minimalų pajamų mokesčio tarifą, o dauguma turtuolių į tai reaguoja labai greitai. Kapitalistai pajamas perkelia į mažiau apmokestinamas formas (pavyzdžiui, į kapitalo prieaugį), išsikrausto, mažiau dirba, mažiau rizikuoja versle. Net jei sunku garantuotai žinoti, koks tokio poveikio mastas, aukščiausio tarifo dydis, regis, yra svarbus; tad Didžiosios Britanijos 50 proc. tarifas pavojingesnis už B. Obamos siūlymą viršutinę JAV federalinio pajamų mokesčio tarifo ribą pakelti nuo 35 iki 39,6 proc. Uždirbantis 1 mln. JAV dolerių Londone mokesčių sumoka daugiau nei bet kurioje kitoje finansų sostinėje, o tai tikra beprotybė vietai, kurioje tiek daug turtingų mobilių žmonių. Pasiteisinimas, kad XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo blogiau, vargu ar įkvepia pasitikėjimo.
Paprasčiau, drąsiau, geriau
Kadangi turtingajam pasauliui reikia spartesnio augimo, vyriausybės į staigų mokesčių didinimą turėtų žiūrėti atsargiai, ypač kai tai nėra būtina. Ir išties trečiasis argumentas, kad iš turtuolių reikia surinkti daugiau pinigų, teigia, jog tai galima padaryti didinant ne minimalius mokesčių tarifus, bet mokesčių sistemos efektyvumą.
Akivaizdžiausių galimybių yra JAV, kurios nuo pajamų mokesčių priklauso kur kas labiau nei kitos šalys ir taiko aibę įvairiausių atskaitymų – nuo būsto paskolos palūkanų iki darbdavio užtikrinamos sveikatos priežiūros, tad mokesčiai skaičiuojami nuo labai nedidelės bazės. Atsikračius atskaitymų sistema supaprastėtų, o per metus būtų surenkamas net 1 trln. JAV dolerių. Kadangi iš atskaitymų daugiausia naudos gauna turtingieji, labiau pasiturintieji sumokėtų didžiąją šios sumos dalį. O kadangi minimalūs tarifai liktų nepaliesti (arba sumažėtų), tokia reforma juos mažiau atbaidytų nuo turto kūrimo.
Europoje, kur mokesčių sistemos efektyvesnės, vienas iš variantų būtų didesnę naštos dalį perkelti nuo pajamų ant nuosavybės; taip iš turtuolių būtų surenkama daugiau, bet poveikis jų norui rizikuoti būtų mažesnis. Taigi Didžiosios Britanijos liberalų demokratų siūlomo „dvaro mokesčio“ žala būtų mažesnė nei 50 proc. tarifo. Be to, abiejose Atlanto pusėse dar yra kur mažinti skirtumą tarp atlyginimams ir premijoms bei dividendams ir kapitalo prieaugiui taikomų mokesčių tarifų. Šis skirtumas paaiškina, kodėl W. Buffetto, kuris daugiausia pajamų gauna iš kapitalo prieaugio ir dividendų, vidutinis mokesčių tarifas mažesnis nei jo sekretorės. Būtent tuo naudojosi ir rizikos draudimo fondai bei privataus kapitalo savininkai siekdami išlaikyti susižeriamus milijardus.
Reikia bazinio susitarimo. Įsivaizduokite mokesčių sistemą, kurioje viršutinė atlyginimams ir kapitalui taikomų tarifų riba vienodesnė ir kurioje iš esmės neliko atskaitymų. Siekdama išvengti dvigubo investicijų apmokestinimo tokia sistema atsikratytų įmonių pelno mokesčių. Be to, joje būtų numatyta kur kas mažesnė viršutinė pajamų mokesčio tarifo riba. Rezultatas? Iš turtuolių bendrai būtų surenkama daugiau mokesčių nepakenkiant ūkio dinamiškumui. Apie tai tikrai būtų verta visiems trimituoti.
