Palestiniečiai rodo ryžtą.
Izraelio ir Palestinos draugai kivirčijasi dėl Jungtinėms Tautoms įteikto palestiniečių prašymo pripažinti jų valstybingumą.
Sprendžiant iš diskusijų karštumo, tai karo arba taikos klausimas. „JT balsavimas dėl Palestinos narystės būtų pragaištingas“, – sako „The New York Times“. „The Wall Street Journal“ tvirtina, kad palestiniečiams tiesiog reikia „dar vieno įrankio amžinoje kampanijoje, kuria siekiama Izraelį puldinėti, paneigti jo teisėtumą ir galų gale jį sunaikinti.“ JAV Kongresas pagrasino nebeskirsiąs lėšų, jeigu Palestina bus pripažinta kaip valstybė. Tačiau arabai lygiai taip pat rimtai perspėjo: jeigu JAV nuspręs vetuoti, išliaupsintosios amerikiečių pastangos pataisyti santykius su arabų ir musulmonų pasauliu pasidarys nieko vertos.
Rugsėjo 16-ąją Palestinos lyderis Mahmoudas Abbasas pakartojo, jog yra pasiryžęs eiti tiesiai į Saugumo Tarybą ir prašyti visateisės JT narystės žinodamas, kad JAV ją vetuotų. Bet toks prašymas galėtų būti perduotas tarybos komitetui, kuriame jis galėtų užstrigti ne vieniems metams. Apskritai spėjama, kad tarybai, t. y. vieninteliam organui, kuris gali suteikti visateisę narystę, prašymą atmetus, M. Abbasas siektų menkesnės narystės versijos JT Generalinėje Asamblėjoje, kurioje veto pasinaudoti negalima.
Būtent į tai pastangas nukreipė europiečiai. Daugelis pritaria vadinamajam „Vatikano variantui“, pagal kurį Palestina taptų „valstybe stebėtoja“: ne visateise nare, bet bent jau nebebūtų tik „subjektas“. Manoma, jog tokiame nutarime būtų dar kartą patvirtinta, kad bet kokiame galutiniame susitarime turi būti pripažįstamas Izraelis ir užtikrinamas jo saugumas, o siena tarp dviejų šalių turi būti pagrįsta 1967 m. linija apsimainant kai kuriais sklypais; Jeruzalė būtų abiejų valstybių sostinė, o Palestinos pabėgėlių problema būtų išspręsta. Savo ruožtu palestiniečiai, raginami Europos, sutiktų, kad naujai įgytu valstybingumu nesinaudos norėdami izraeliečius paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą.
Beveik nėra abejonių, kad amerikiečiai balsuotų ir prieš Vatikano variantą, o jų pozicija pradžiugintų Vakarų Krante įsikūrusį Izraelio žydų branduolį. Tačiau kai kurie liberalūs izraeliečiai mano, kad „santūri pergalė“ tikrai gali gyvenimui prikelti taikos procesą. „Palestiniečiams pralaimėjus, – sako vienas, – [Abbasui] galas. Laimės „Hamas“ [griežtesnių pažiūrų islamistinis judėjimas, kuris oficialiai nepripažįsta Izraelio ir valdo Gazos ruožą].“
Tačiau Izraelio valdžia tvirtina, kad palestiniečių prašymas – milžiniška ir potencialiai tragiška klaida. „Vienintelis būdas sukurti Palestinos valstybę ir pasiekti taiką – tiesioginės derybos“, – sako vienas Izraelio pareigūnas pridurdamas, kad palestiniečiai pastaruosius trejus metus derybų „rimtai“ nesiėmė. Jis priduria, kad klaida taptų „neatšaukiama“, jeigu Generalinės Asamblėjos nutarimas nurodytų, kad Palestinos valstybei privaloma taikyti 1967 m. sienas.
Palestiniečiai atsako, kad B. Netanyahu nėra pasiruošęs derėtis dėl dviejų valstybių sutarties. Atrodo, kad vienu iš reikalavimų, jog palestiniečiai pirma turi pripažinti Izraelį kaip žydų valstybę, jis paprasčiausiai siekia išvengti derybų atsinaujinimo. Daug europiečių ir amerikiečių norėtų žinoti, ar pats B. Netanyahu yra iš tų užkietėjusių asmenų, kurie niekaip nenori pripažinti Palestinos, ar jį tiesiog kontroliuoja jo koalicijos ultranacionalistai.
Izraeliečiai žino, kad Generalinėje Asamblėjoje balsų prieš juos bus daug, net pažeminančiai daug. Geri du trečdaliai iš 193 JT narių balsuos už Palestinos valstybingumą. Norėdamas padidinti „moralinę mažumą“, kaip ją vadina B. Netanyahu, Izraelis ypač troško Europos Sąjungą įtikinti kolektyviai balsuoti prieš, o jeigu nepavyktų, tai bent pasistengti, kad neigiamai balsuotų Vokietija ir Italija. Bet Prancūzija ir Ispanija atrodo linkusios tarti „taip“, o Didžioji Britanija dar abejoja.
Izraelio izoliaciją neseniai pabrėžė pablogėję jo santykiai su Turkija ir Egiptu. Turkijos vyriausybė praėjusį mėnesį išvarė Izraelio ambasadorių ir pažemino diplomatinių ryšių lygį. Tuomet šį mėnesį Izraelio diplomatai buvo priversti sprukti iš Egipto, kai ambasadą užpuolė demonstrantai. Na, o visai neseniai pabūgę panašių puolimų Izraelio diplomatai laikinai išvyko iš Jordanijos – kitos arabų šalies, su kuria Izraelis turi taikos sutartį.
Izraelio pareigūnai būgštauja, kad Palestinos mėginimas patekti į JT po ilgai trukusios ramybės Vakarų Krante įžiebs naują smurto protrūkį. Jie mano, kad bendradarbiavimas tarp Izraelio kariuomenės ir Palestinos saugumo pajėgų, lojalių M. Abbasui bei jo Palestinos Autonomijai (PA), gali pasidaryti keblesnis. PA viliasi, kad demonstracijos, palaikančios jos diplomatinius žingsnius Jungtinėse Tautose, bus didžiulės, bet taikios. Izraeliečiai sako, kad dėl to, jog niekas realiai nepasikeis, palestiniečių nusivylimas gali virsti smurtu.
O kaip Vakarų Krantas?
Jungtinėms Tautoms įteiktas prašymas daugeliui palestiniečių kaip déjà vu. 1999 m. Yasseras Arafatas pareiškė išrūpinsiąs visateisį valstybingumą, bet atsitraukė, kai jį blokavo B. Netanyahu. „Prieš du mėnesius niekas netikėjo, kad [M. Abbasas] į JT nuvyks nepaisydamas JAV ir Izraelio spaudimo, – sako vienos IT konsultacijų bendrovės savininkas iš Nabluso (Vakarų Krantas). – Sakyti „ne“ supervalstybei – mums didžiulis dalykas.“ Bet M. Abbasas pergudravo tiek vidinius, tiek išorinius savo kritikus, o naujausios nuomonių apklausos rodo, kad 83 proc. teritorijose gyvenančių palestiniečių palaiko prašymo įteikimą JT.
Arabų pavasaris pakeitė Palestinos politinę dinamiką. Buvęs Egipto prezidentas Hosni Mubarakas palestiniečiams viešai dažnai sakydavo „vengti pavojun statyti taikos procesą“ valstybingumo siekiu. Nors naujoji Egipto santvarka nebus linkusi sulaužyti taikos sutarties su Izraeliu, H. Mubarako pozicijos nesilaikys. Turkija užsiminė apie kompensacijas palestiniečiams iš Vakarų Kranto, jeigu JAV Kongresas nebeduos lėšų. O buvęs ilgametis Saudo Arabijos žvalgybos vadas princas Turki al Faisalas rugsėjo 12-ąją rašė, kad Saudo Arabija „nebegalės bendradarbiauti su JAV taip pat, kaip bendradarbiavo anksčiau“, jeigu JAV balsuos prieš Palestinos valstybingumą.
M. Abbasas už drąsą sulaukia pagyrų, bet tėvynėje jį persekioja problemos. Pastaruosius ketverius metus PA premjeras buvo technokratas Salamas Fayyadas, kuris padarė rimtą įspūdį galingosioms Vakarų valstybėms, finansuojančioms jo neprityrusią vyriausybę. Bet M. Abbasas pažadėjo, kad įteikęs prašymą JT jis atnaujins derybas dėl vyriausybės sudarymo su „Hamas“, kurie bjaurisi pasauliečiu S. Fayyadu. Be to, M. Abbasas pažadėjo naujus rinkimus vildamasis, jog dėl Vakarų Krante pagerėjusios padėties laimės jo „Fatah“ grupė. Būtų itin ironiška, jeigu laimėjęs valstybingumą popieriuje M. Abbasas būtų vėl supančiotas arba netgi įveiktas partijos, kuri iki šiol atmeta dviejų valstybių sprendimą.
