Migracija po pasaulio ekonomikos krizės kitokia, bet tebevyksta.
Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje Lisa Rakoczy iš Krokuvos į šiaurės Londoną atvyko studijuoti anglų kalbos, o pragyventi tikėjosi dirbdama valytoja. Viskas sekėsi gerai, kol klientų, kurie anksčiau buvo pasiturintys, nepaveikė krachas ir po jo prasidėjusi ekonomikos krizė. Vidurinės klasės šeimoms pradėjus mažiau skirti lėšų pagalbiniams ūkio darbininkams, konkurencija dėl darbo paaštrėjo. Kurį laiką už kalbos mokslus ji sukrapštydavo traukinių stotyse valydama išvietes. Vėliau galą su galu sudurti jai padėjo sesuo, Lenkijoje dirbanti mokytoja. Bet pernai metų pabaigoje L. Rakoczy pavargo nuo imigranto gyvenimo išbandymų ir patraukė namo.
Pagalvotumėte – įprastas atvejis. Išties po kracho daug imigrantų grįžo atgal. Be to, kaip laukta, daug norinčių emigruoti liko namie: dėl to, kad kraustymasis užsienin nebeatrodo vertas pastangų, arba dėl to, kad daugelis šalių įvedė daugiau apribojimų imigracijos taisyklėse.
Tačiau gali būti, kad oro uoste L. Rakoczy apsilenkė su Šanchajun traukiančiu jaunu britu, į Kanadą išvažiuojančiu programuotoju iš Kinijos arba darbininku iš Portugalijos, kuris keliauja į gausiai naftos turinčią Norvegiją. Recesija sustabdė ne visą migraciją, ji tiesiog suformavo naujas tendencijas ir nustatė kitus kelionės tikslus. Pasaulinės migracijos žemėlapis dar niekada (arba bent jau pastaruoju metu) nebuvo toks margas ir kartu toks kintantis.
Kelionių liberalizacija po Šaltojo karo, pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje klestėjusi Vakarų ekonomika ir spartus kylančių rinkų augimas – visa tai prisidėjo prie naujos migracijos bangos iki pat ekonomikos krizės pradžios. Tačiau išaugus nedarbui vyriausybės pradėjo jautriau reaguoti į argumentus, kad imigracija gali tapti našta viešosioms paslaugoms ir kenkti vietinių galimybėms įsidarbinti.
Imkime Didžiąją Britaniją, kur vyriausybė įvedė „migracijos limitą“ darbuotojams, atvykstantiems ne iš Europos Sąjungos. Ministras pirmininkas Davidas Cameronas sakė, kad siekiama sumažinti nekvalifikuotos darbo jėgos imigraciją. „Taškų sistemos“ paskirtis – nustatyti, kurie imigrantai bus naudingiausi ūkiui. Be to, ketinama sugriežtinti studentų vizų režimą. (Tik neišauklėti drįstų pareikšti, kad tiek jis, tiek jo koalicinis partneris Nickas Cleggas patys pasinaudojo prieš studijas užsienyje praleistu laiku.)
Galbūt Didžioji Britanija eina toliau nei kitos šalys, bet ji anaiptol ne vienintelė. Jaunos Rytų Europos demokratijos, kaip antai Lenkija, bando planus, ribosiančius atvykėlių skaičių. Nepaisydama Europos Sąjungos Šengeno sutarties, kuri leidžia be pasų keliauti po 23 iš 27 ES šalių, Danijos vyriausybė neseniai grąžino ribotą pasienio kontrolę. Vyriausybė tvirtina, kad šios priemonės reikėjo kovai su nusikalstamumu ir kontrabanda, nors daugelis įtaria, kad iš tiesų pataikaujama prieš imigraciją nusistačiusiai Danijos liaudies partijai, kurios paramos vyriausybei reikia.
Ispanija, Danija ir Japonija yra iš tų šalių, kurios frazei „pay as you go“ suteikia naują reikšmę „mokame jums išvykstant“ – jos išmoka kompensacijas darbininkams, sutinkantiems grįžti į gimtąsias šalis. Atrodo, tokių priemonių poveikis ribotas. Ispanijoje iki 2010 m. balandžio pasiūlymu pasinaudojo tik 11,4 tūkst. imigrantų. Madride dirbanti vyriausybė šią vasarą vėl įvedė imigrantų iš Rumunijos kontrolę. O Prancūzija stengėsi deportuoti iš Rumunijos atvykusius čigonus.
Kitos vyriausybės, kurios skrupulingesnės ir nenori taikytis į atskiras etnines mažumas arba socialines grupes, mėgino atgaivinti „buferio teoriją“ – kad migrantai grįžta namo, kai ūkis traukiasi, atlaisvindami darbo vietas vietiniams gyventojams ir sukurdami, kaip kai kurie vadina, „konjunktūrinį amortizatorių“. Siekdama sustiprinti šį poveikį, Australija sumažino kvalifikuotiems darbuotojams siūlomų vizų skaičių. Malaizija 2009-aisiais iš esmės liovėsi dalijusi leidimus dirbti.
Tačiau „buferio teorija“, regis, grindžiama silpnu empiriniu pagrindu. Neseniai idėjų kalvės „Policy Network“ atliktame tyrime daroma išvada, kad nedarbo ir pajamų tendencijų poveikis grynajai imigracijai nedidelis. Remdamiesi duomenimis iš ankstesnių trijų Didžiosios Britanijos patirtų recesijų jie nustatė, kad augant nedarbui imigracija smunka, bet tik ribotą laiką, o po to vėl įsibėgėja – dažnai anksčiau nei pastebimas aiškus ūkio atsigavimas. Panašiai dėl grįžtančių imigrantų – jų skaičius padidėja tik laikinai, kai tai padaro tie, kurie visuomet ketino grįžti.
Vis dėlto, žiūrint bendrai, nūnai migracijos mažiau. EBPO duomenimis, migracija į jos šalis nares 2009 m. sumažėjo 7 proc. Neseni nacionaliniai duomenys rodo, kad 2010 m. migracija bus sumažėjusi dar labiau. Tačiau pasikapstykite giliau ir pamatysite, kad padėtis sudėtingesnė. Bankų ir statybų bumo laikais Airija buvo ypač patraukli. Bet 2009 m. jos grynoji migracija buvo neigiama. Nūnai migracija iš Airijos didžiausia nuo 1989 m.
Australija taip pat traukia Kinijos jaunimą, kuris 2010 m. buvo didžiausia imigrantų grupė. Švedija irgi aiškėja esanti vis populiaresnė. Tuo tarpu iš Graikijos, kurią kamuoja nepatrauklus fiskalinių problemų, griežto taupymo ir nedarbo derinys, patraukė nauja emigrantų banga – ypač į JAV ir Kanadą. Kalbant apie Ispaniją, vidutiniškai pasiturintys britai ir vokiečiai Kosta del Solio nebelaiko idealiu kurortu pensijai.
Auga „cirkuliacinė“ migracija, kai žmonės vyksta iš vienos vietos į kitą, taip pat pereinamoji migracija (angl. on-migration), kai migrantas pirmiausia persikelia iš Kinijos, tarkime, į Kanadą, o tuomet į JAV. EBPO tyrėjų skaičiavimais, bent 19 proc. amžių sandūroje į JAV atvykusių migrantų po penkerių metų išvyko kitur. Pereinamoji migracija taip pat paplitusi tarp migrantų iš Afrikos ir Azijos. Savo ruožtu, europiečiai užsienyje linkę gyventi tik tam tikrą laiką.
„Įsitikinimas, kad migracija yra vienos krypties judėjimas nuolatiniam įsikūrimui, – pasenęs. Dažniausiai ji laikina, ir diskutuojant apie imigraciją metas pripažinti šią realiją“, – tvirtina imigracijos analitikas ir neseniai pasirodžiusios knygos „Aftershock“ („Atgarsiai“), kurioje analizuojami ekonominiai pokyčiai dėl finansų kracho, autorius Philippe’as Legrainas.
Kai kurios šalys pradeda tai pripažinti. Nors politikai kalba griežtai, jie po truputį tobulina ankstesnius sprendimus, kuriais ketinta riboti imigraciją. Vokietija, kuri ilgai tvirtino nesanti „imigracijos šalis“, vis dėlto tykiai padidino priimamų kvalifikuotų migrantų skaičių. Švedija liberalizavo darbo leidimų sistemą.
Dar labiau intriguoja tai, kad JAV ir Kinija pradėjo keistis vietomis. JAV visuomet buvo didžiausias imigracijos magnetas. Bet griežtesnės saugumo priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią teroristų atakoms, ir šalies patirtos recesijos rimtumas tai pakeitė. Smarkiai nusmuko tiek legali, tiek nelegali imigracija, labiausiai nelegalių imigrantų iš Meksikos skaičiai.
Į Rytus
Labiau išsilavinusių rinkos dalyvių gretose vis didesnė tikimybė, kad, įgiję įgūdžių ir kvalifikaciją, iš užsienio kilę koledžų absolventai išvyks iš JAV. Iš dalies reiškinys gali būti ciklinis: atsigavus ūkiui jie gali grįžti. Tačiau esant tokiai atmosferai keliautojams nemenka tikimybė sutikti Azijoje gimusį JAV koledžo absolventą, kuris dirbti kraustosi kitur.
Kol JAV žavesys blanksta, daugelio jaunų darbuotojų pasirinkimu tampa Kinija. Kinų statistikos duomenimis, pernai Šanchajuje buvo 143 tūkst. užsieniečių su leidimais gyventi. Skaičius neapima daugybės tūkstančių vakariečių, kurie, kaip manoma, ten gyvena su turistų vizomis, arba nelegalų iš kitų Azijos kraštų. Tarp Kinijoje gyvenančių išeivių pirmoje sąrašo vietoje atvykėliai iš Pietų Korėjos (121 tūkst.), po to amerikiečiai (71 tūkst.) ir japonai (66 tūkst.). Vakariečiai dažniausiai moko anglų kalbos, bet apstu ir verslininkų (paprastai jaunų), kurie atidaro parduotuves, barus ir restoranus.
Be to, Kinijos klestėjimas ir veikla Afrikoje šioje šalyje ieškoti laimės paskatino daugiau afrikiečių. Guangdžou jų įsikūrė apie 100 tūkst. Bet imigrantai iš Afrikos nėra vieninteliai, kurie atsiduria šiame judriame Pietų Kinijos mieste. Viename neseniai atliktame moksliniame tyrime nustatytos penkios skirtingos imigrantų gyvenamos zonos. Antai prekeiviai iš Afrikos ir korėjiečiai gyvena perpildytuose rajonuose. Darbininkai iš Prancūzijos ir Indijos buriasi daugiaaukščiuose. Sėkmingai besiverčiantys imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Vakarų Afrikos susitelkę dideliame vidurinių klasių rajone su privačiais sodais.
Gali būti, kad pasaulis tampa prasidedančio didžiojo kraustymosi į Rytus liudytoju. Studentai pradėjo keltis į Pietų Korėją ir Japoniją. „Daug tarptautinių studentų lieka juos priėmusioje šalyje“, – sako tyrėja Madeleine Sumption iš Migracijos politikos instituto (Vašingtonas, Kolumbijos apygarda). Ji mano, kad ši tendencija pakurstys migracijos tarp Azijos šalių augimą.
Pasak M. Sumption, dėl kracho migracija anaiptol neišnyko, ji iki šiol „daugeliui žmonių – praktiška ilgalaikė investicija“. Nors sunkūs laikai gali pakeisti migrantų pasirenkamas vietas, jie neatima noro kraustytis ieškant geresnio gyvenimo. Tai gera žinia: migrantai neprisidėjo prie ekonomikos krizės ir jie dar gali padėti ją įveikti.
