Katastrofos pasekmės dar labiau baugina dėl to, kad tiksliai jų neįvertinsi.
Pastangoms gelbėti eurą tenkančias sąnaudas pateisina tvirtinimas, kad alternatyva būtų tokia, jog baisu ir pagalvoti. Bet ekonomikos istorijoje gausu pavyzdžių, kai fiksuotas kursas atsiriša; o kartais, nors rečiau, išsiskirsto ir pinigų sąjungos. Tad kaip atrodo euro išsaugojimo sąnaudos, palyginti jas su sąjungos iširimo kaina?
Paprasto atsakymo į šį klausimą nėra. Pradėkime nuo to, kad išsiskirti galima įvairiausiais skirtingais būdais: tai gali būti masinis išsiskirstymas grįžtant prie ankstesnių valiutų, skilimas į šiaurinį stiprios valiutos ir pietinį silpnos valiutos blokus arba vos kelių šalių, o gal tik vienos pasitraukimas. Viską dar labiau komplikuoja įspūdinga variantų gausa, ką po griūties pasirinks pasitraukiančios, o ką liekančios valstybės. Be to, nuo teisės ir politikos viskas priklauso tiek pat, kiek nuo ekonomikos, jei ne daugiau.
Imkime du konkrečius scenarijus. Gali išeiti Vokietija; viena arba su rinktine nedidelių ūkių grupe – Austrija, Suomija ir Nyderlandais, kaip neseniai pastebėjo buvęs Vokietijos pramonės federacijos vadovas Hansas-Olafas Henkelis. Antru atveju, kuris tikėtinas labiau, gali išstoti arba būti priversta išeiti Graikija.
Daugelis analitikų tvirtina, kad abiem atvejais ekonominės pasekmės būtų siaubingos. Jeigu išeitų Vokietija, jos naujosios markės vertė, tarptautiniam spekuliaciniam kapitalui (angl. funk money) patraukus į didesnę ir geresnę „Šveicariją“, šoktų į palubes ir nukentėtų Vokietijos gamintojai. Su nacionalinių indėlių ir paskolų konvertavimu į naująją valiutą Vokietijos bankai galėtų susitvarkyti, bet jiems prireiktų rekapitalizacijos, nes eurais išreikštas užsienio turtas savos valiutos atžvilgiu būtų vertas mažiau.
Jeigu išeitų Graikija, atgimusios drachmos vertė nusiristų žemyn, ir tai galbūt pasitarnautų šalies eksportuotojams, bet sukeltų tai, ką pinigų istorikas Barry Eichengreenas iš Kalifornijos universiteto Berklyje pavadino „visų finansų krizių motina“. Drachmos nuvertėjimas euro atžvilgiu bet kokias eurais likusias skolas paverstų nepakeliama našta. Tuo pat metu indėlininkai, kurie jau slenka prie išėjimo, pasileistų stačia galva sugriaudami Graikijos bankų sistemą.
Šveicarijos banko UBS ekonomistų neseniai atliktas tyrimas rodo, kad šiais abiem galimais atvejais tektų sumokėti nemaloniai didelę kainą. Jeigu išeitų Vokietija, per pirmus metus jos sąnaudos siektų 20–25 proc. BVP ir apie pusę šios sumos kiekvienais paskesniais metais. Jeigu pasitrauktų Graikija, pirmieji metai jai kainuotų 40–50 proc. BVP, o vėliau metinės sąnaudos sudarytų apie 15 proc.
Tai nustelbia vienkartines Vokietijos išlaidas gelbėjant Graikiją, Airiją ir Portugaliją, jeigu jos bankrutuotų. Bet pranešime remiamasi radikalia prielaida, kad euro zoną paliekančios šalys turėtų išeiti iš ES. Yra šį požiūrį pagrindžiantis teisinis argumentas, bet politika beveik neabejotinai rastų kozirį jam nukirsti. Platesne prasme Europa nebūtų suinteresuota Viduržemio regiono rytuose turėti kartėlio apimtą kaimyną arba paleisti Vokietiją. Europos politikai pasistengtų trūks plyš išsaugoti bendrąją rinką, o ne paaukoti ją eurų lauže. Tai rodo, kad ekonominis išskyrimo poveikis nebūtų toks katastrofiškas, kaip įsivaizduoja UBS ekonomistai.
Neverk manęs, Atėne
O kaip istorinės pamokos? Pinigų sąjungos linkusios suirti dėl politinio išsiskyrimo platesne prasme. Žlugus Sovietų Sąjungai, rublio zona irgi neilgai betvėrė, o Čekijos ir Slovakijos pinigų sąjunga išgyveno vos kelias savaites. Akivaizdžių paralelių tokiose situacijose nematyti. Bet 2001 m. pabaigos ir 2002 m. pradžios istorija, kai skolų ir valiutos krizės metu Argentina nukirto peso ryšį su doleriu, Graikijai gali būti pamokomas precedentas. Kažką panašaus į pinigų sąjungą Argentina su JAV sukūrė 1991 m., kai savo valiutą surišo su doleriu ryšį paremdama valiutos valdybos užsienio valiutos rezervais. Įvykiai šalyje po to buvusį dešimtmetį trikdančiai panašūs į Graikijos patirtį, kai šioji 2001-aisiais prisijungė prie euro. Abi šalys iš pradžių klestėjo, bet pradėjo blogėti konkurencingumas ir viešieji finansai. Neseniai prasidėjęs graikų ūkio smukimas aidu atkartoja Argentinos smukimą prieš šiai nebeišgalint išsimokėti skolos ir devalvuojant.
Krizė buvo žiauri, įskaitant iš banko atsiimamų sumų ribojimą, vadinamąjį corralito, ir didelius nuostolius, kuriuos patyrė investuotojai ir bankai, kai turtas ir įsipareigojimai buvo įvertinti iš naujo – kiekvienas pagal skirtingą valiutos kursą. Bet paaiškėjo, kad krizė buvo posūkio taškas (žr. grafiką). Po to, kai gamybos apimtys dar kartą smuktelėjo, 2003 m. Argentinoje užfiksuotas 9 proc. augimas, ir panašus tempas išliko, kol sukliudė 2008 m. finansų krizė ir 2009 m. pasaulinė recesija (šiuo metu augimas šalyje beveik siekia 10 proc.). Padedant milžiniškai žemės ūkio žaliavų paklausai pasaulyje šalis vėl pradėjo klestėti, nors vykstant piktiems ginčams dėl bankroto ji buvo atkirsta nuo tarptautinių kapitalo rinkų.
Tai gali pasirodyti padrąsinantis ženklas Graikijai, jeigu ji būtų priversta palikti euro zoną. Vietoj ilgai trunkančio proceso, kai siekiant atgauti konkurencingumą tenka priverstinai mažinti atlyginimus, devalvacija būtų greitas vaistas. Negana to, didžioji Graikijos obligacijų dalis išduota pagal vietinę teisę, kuri šaliai leidžia daugiau ar mažiau laisvai nuspręsti vertę apkarpyti rimčiau nei planuojama. Tai nebebus įmanoma, jeigu bus patvirtinti dabar siūlomi skolų mainai: naujosios sutartys, sudarytos pagal Anglijos teisę, investuotojus gina daug labiau.
Bet Argentinos precedentas rodo, kokia negailestinga gali būti krizė: masiniai socialiniai neramumai, vienas po kito verčiami prezidentai ir taip toliau. O Graikijoje krizė būtų didesnė. Jau vien dėl to, kad nukrypimai, kuriems Graikija leido kauptis gerais laikais, kaip antai milžiniškas einamosios sąskaitos deficitas, gerokai pranoko Argentinos. Be to, Graikijai ne tik tektų blokuoti indėlių atsiėmimą ir įvesti kapitalo kontrolės priemones, bet ir spręsti milžiniškas naujos valiutos įvedimo problemas, nes reikėtų naujų monetų, banknotų ir procedūrų. Tektų viską sukalibruoti iš naujo: nuo kompiuterių iki stovėjimo aikštelių automatų. Prisidėjus tūkstančiui naujų vargų, jau ir taip sunki padėtis dar labiau pablogėtų.
Tačiau tiek investuotojus, tiek Europos lyderius iš tiesų labiausiai jaudina tai, kad graikų pasitraukimas gali sukelti paniką kitur, ir žmonės Portugalijoje bei Airijoje, o galbūt netgi Italijoje ir Ispanijoje, pultų į bankus atsiimti pinigų. Graikijos ryšys su likusios Europos finansais kur kas glaudesnis nei Argentinos ryšiai su kitomis šalimis. Nors ekonominės integracijos prasme euro zona gal ir nuvylė, finansinė integracija vyko sparčiai, ir dabar tai anaiptol ne paguoda. Euro zonoje yra epinių mastų galimybės kilti užkratui ir sumaiščiai. Štai dėl ko jos krizė kelia tokį nerimą ir kodėl taip sunku ją spręsti.
