T. Medaiskis.
Pensijų kaupimo įstatymo pataisos, atsidūrusios Seime, atnaujino principinę diskusiją apie kaupiamųjų pensijų vietą ir vaidmenį Lietuvos pensijų sistemoje. Kaupiamoji pensijų dalis Lietuvoje atsirado 2004 metais. Šiandieninės diskusijos kontekste verta prisiminti tuometinės reformos nuostatas ir iš naujo jas įvertinti.
Vykdant reformą, buvo nuspręsta leisti apdraustiesiems dalį privalomai mokamų pensijų draudimo įmokų mokėti ne „Sodrai“, o į pensijų fondų valdomas (patikėjimo teise) asmenines sąskaitas – vadinamąją antrąją pensijų pakopą.
Panašią reformą anuo metu jau buvo įvykdžiusios dauguma pokomunistinių šalių, ir Lietuvos valdžia iš visų pusių buvo atakuojama už vėlavimą įdiegti tokią pažangią, jos šalininkų nuomone, pensijų sistemą. Ji buvo Pasaulio banko primygtinai rekomenduojama būtent pokomunistinėms šalims. Vakarų šalys tokios pensijų rūšies niekada neturėjo – ten antrosios pakopos vietą užėmė ir tebeužima profesinės pensijos, kurių Lietuvoje iki šiol nėra.
Iš reformos buvo tikimasi, kad ilgalaikėje perspektyvoje pensijos būtų didesnės, nes investuotos būsimųjų pensininkų lėšos vidutiniškai didėtų greičiau nei šalies BVP, kurio augimas, apskritai imant, nulemia tradicinių einamojo finansavimo pensijų dydžius.
Tačiau bene svarbiausiu reformos motyvu buvo pastangos prisitaikyti prie laukiamų demografinių pokyčių. Prieš akis buvo „geri“ ir vėliau ateisiantys „blogi“ metai. „Gerais“ metai buvo laukiama, kad sparčiai didės dirbančiųjų skaičius, o pensininkų gausės lėčiau. Tačiau buvo matoma, kad po to ateinančiais „blogais“ metais situacija radikaliai keisis: į pensiją išeis gausi pokario metais gimusiųjų karta, o darbo rinka naujomis darbo rankomis beveik nesiplės.
Todėl buvo norima išvengti pavojaus, kad „gerais“ metais pensijos nebūtų padidintos tiek, jog „blogais“ metais, gerokai pasikeitus įmokų mokėtojų ir pensijų gavėjų santykiui, socialinis draudimas jau nebeišgalėtų mokėti padidintų pensijų. Kitaip tariant, reikėjo dalį „gerųjų“ metų pajamų ne panaudoti iš karto, o atidėti „blogųjų“ metų išmokoms.
Žinoma, buvo galima kalbėti, kaip sukaupti rezervą pačioje „Sodroje“. Tačiau, pirma, toks rezervas būtų nesaugus nuo politikų voliuntarizmo, ir tai puikiai įrodė 2008-jųjų patirtis, kai milijardas „Sodros“ rezervo lėšų buvo panaudotas pasaulio rekordui motinystės išmokose pasiekti.
Antra, milijardinės rezervo lėšos negali taip sau imti ir laukti bankų sąskaitose. Reikia jas naudingai investuoti, o „Sodra“ – ne ta institucija, kuri turėtų ir mokėtų profesionaliai vykdyti investicinę veiklą. Be to, „Sodra“ – valstybinė institucija, todėl ji sunkiai galėtų priešintis, sakykim, skambučiams „iš aukščiau“ su prašymais investuoti į abejotino pelningumo, bet pageidautinus projektus.
2008 m. milijardas „Sodros“ rezervo lėšų buvo panaudotas pasaulio rekordui motinystės išmokose pasiekti.
Todėl dalies privalomojo pensijų draudimo įmokų nukreipimas į asmenines profesionalių investuotojų patikėjimo teise valdomas apdraustųjų sąskaitas (jų politikai jau nebegali panaudoti priešrinkiminiam švaistymui), atrodė geriausias būdas atidėjimams ateičiai sudaryti.
Šiandien šios atidėtos lėšos sudaro maždaug 4 milijardus litų – visų antrosios pakopos pensijų fondų dalyvių lėšos jų būsimai pensijai. Tačiau kam ir kokią kainą teko už tai sumokėti ir ar ji pateisinama? Ar sąnaudos nebuvo didesnės už gautą ir tikėtiną gauti ateityje naudą? Juo labiau kad investicinė pensijų fondų valdytojų veikla nebuvo itin sėkminga, ir fondai greičiau prarado pinigus, negu jų papildomai uždirbo. Ir ką reikėtų daryti toliau? Tokie klausimai visiškai teisėti, bet atsakymai į juos anaiptol nėra paprasti.
Tiesa, kad reforma iš dalies buvo vykdoma einamųjų pensijų gavėjų sąskaita. Šis faktas nebuvo kaip nors slepiamas, ir tie, kas priėmė sprendimus, ir visuomenė buvo apie tai informuoti. Dalis pensijų draudimo įmokos buvo atitraukta į asmenines kaupimą pasirinkusiųjų sąskaitas, ir ta dalimi „Sodros“ pajamos, o tuo pačiu ir galimybė didinti pensijas sumažėjo.
Turint galvoje, kad pensijos Lietuvoje buvo ir tebėra nepakankamo dydžio, toks sprendimas buvo nelengvas, tačiau atrodė pateisinamas dėl jau minėtų laukiamų demografinių pokyčių. Metai po metų kaupiamų lėšų dalis didėjo (nuo 2 iki 5,5 procentinių punktų, t.y. nuo 8 iki maždaug 20 procentų pensijų draudimo įmokos).
Pensijos Lietuvoje buvo ir tebėra nepakankamo dydžio.
Vykdant reformą, buvo sutarta, kad ne mažiau pusės atitraukiamų lėšų „Sodrai“ turės kompensuoti valstybės biudžetas (todėl ir buvo reikalaujama apsispręsti dėl dalyvavimo kaupime iki metų vidurio, kad iš anksto būtų žinomas biudžeto lėšų poreikis). Deja, šis susitarimas nebuvo įteisintas įstatymu, ir toks pasitikėjimas valdžios institucijų geranoriškumu buvo rimta reformos klaida. Kai tik „Sodros“ reikalai pagerėjo, Finansų ministerija nustojo vykdyti susitarimą, motyvuodama tuo, kad „Sodros“ biudžetas ir taip perteklinis, o Vyriausybė tam nepasipriešino.
Nors didesnė nei tikėtasi lėšų dalis buvo atitraukta iš „Sodros“, 2004-2008 metų laikotarpyje pensijos didėjo netgi šiek tiek sparčiau nei darbo užmokestis. 2003 m. gruodį vidutinė senatvės pensija buvo 345 litai ir sudarė beveik 40 proc. vidutinio neto šalies darbo užmokesčio. Vėliau pensijos santykis su darbo užmokesčiu, kiek svyruodamas, tolydžiai didėjo, o 2008 m. gruodį pensija jau siekė 830 litų arba beveik 47 proc. vidutinio neto šalies darbo užmokesčio.
Taigi dalies pensijų draudimo lėšų atitraukimas į kaupimą nesutrukdė tam, kad vidutiniškai pensininkų pajamos augtų netgi šiek tiek sparčiau nei dirbančiųjų. Suprantama, kad jau minėtus 4 milijardus panaudojus išmokoms didinti, pensijos būtų buvusios kiek didesnės (ne daugiau kaip 60-80 litų), bet ką tada būtų tekę daryti 2009-aisiais, kai dėl recesijos net ir mažesnių pensijų nebebuvo iš ko mokėti? Ar būtų tekę dar labiau mažinti pensijas? O gal dar daugiau skolintis, nes einamosioms „Sodros“ išmokoms trūktų jau nebe 7 (dabartinis sukauptas „Sodros“ deficitas), o 11 milijardų? Žinoma, galima tikėtis, kad tie patys 4 milijardai nebūtų buvę „pravalgyti“ ir praverstų dabartiniam deficitu dengti, tačiau, žinant mūsų politikų elgesį, tai būtų galėję įvykti tik per neįtikėtiną stebuklą.
Taigi šiuo metu įstrigusios pensijų sistemos transformacijos kaupimo link kaina gal ir nebuvo tokia tragiška – pensininkų gerovė santykinai neatsiliko nuo dirbančiųjų. Į naudą, matyt, tenka įskaityti tai, kad atitraukus dalį lėšų einamojo finansavimo pensijų sistemos deficitas šiandien mažesnis, nei būtų buvęs, jei visos šios lėšos būtų virtusios išmokomis.
Šiame kontekste iškyla svarbus dabarties ir ateities interesų derinimo klausimas. Šis klausimas netgi nesietinas su dalies pensijų lėšų „privatizavimo – neprivatizavimo“ dilema. Net jei iš viso nebūtų pensijų fondų, o tik būtų kaupiamos lėšos toje pačioje „Sodroje“ „blogiems“ ateities metams, vis tiek tai būtų neišvengiamas ateities problemų sprendimas dabarties sąskaita. Todėl santykio tarp einamųjų išmokų ir pensijų rezervo dydžio klausimas yra svarbus, kaip bemodeliuotume pensijų sistemą.
Reikia aiškiai suprasti, kad „privatizuotojai“ buvo patys apdraustieji, nusprendę kaupti pensijas, o ne pensijų kaupimo bendrovės.
Turint galvoje galimus ateities ekonominius nuosmukius ir demografines perspektyvas (įskaitant ir emigraciją) „Sodros“ rezervo formavimo ir griežtų taisyklių, kaip tą rezervą naudoti, klausimas privalo būti ne ignoruojamas kaip iki šiol, o aiškiai sprendžiamas, reglamentuotas ir aptariamas su esamais ir būsimais pensininkais. O tai reiškia, kad geresniais metais einamuosius norus reiks iš dalies aukoti apsidraudimui nuo laukiamų ir nelauktų išlaidų ateityje. Kitaip visą laiką gyvensime pagal principą „po mūsų nors ir tvanas“.
Bet grįžkime prie kaupiamosios pensijų dalies įsteigimo. Kaip jau sakyta, į ją galima žiūrėti kaip į būdą rezervuoti lėšas senatvės apsaugai ateityje. Kartais tvirtinama, kad, steigiant antrosios pakopos pensijų fondus, buvo įvykdytas socialinio draudimo lėšų privatizavimas, o pensijų kaupimo bendrovės pagrobė viešąsias lėšas.
Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad „privatizuotojai“ buvo patys apdraustieji, nusprendę kaupti pensijas, o ne pensijų kaupimo bendrovės. Dalis apdraustųjų mokamų įmokų atsidūrė jų asmeninėse sąskaitose, ir tai anaiptol ne privačių bendrovių, o pačių apdraustųjų, t.y. būsimųjų pensininkų nuosavybė, kurią taip mėgsta pabrėžti mūsų Konstitucinis Teismas.
Pensijų kaupimo bendrovės „pasipelnė“ tik ta apdraustųjų įmokos dalimi (1 proc. nuo pensijų turto, vienas ar keli proc. nuo įmokos), kuri įstatymu ir pensijų fondų taisyklėmis nustatyta kaip jų pajamos už kaupimo ir investavimo veiklą. Nors toji investicinė veikla nebuvo labai sėkminga ir net nuostolinga (ypač dėl recesijos), valdytojų pajamos beveik nenukentėjo. Todėl visiškai pagrįstas yra siūlymas griežčiau susieti valdytojų atlyginimus su jų veiklos rezultatais.
Ką gi vis dėlto šiandien reikėtų daryti su „antrąja pakopa“? Vieni siūlo ją likviduoti, lėšas nacionalizuoti, o ją inicijavusius asmenis patraukti atsakomybėn. Kiti reikalauja grįžti prie iki recesijos buvusio status quo – 5,5 proc. įmokos į antrosios pakopos fondus, be to, dar grąžinti jiems 2009-11 neįmokėtas lėšas. Treti siūlo apskritai likviduoti „Sodrą“ ir visas senatvės pensijas patikėti tik privatiems fondams.
Šioje situacijoje siūlyčiau remtis šiais sumetimais.
Pirma, nėra jokių patikimų įrodymų, kad asmens pensija po kelių dešimtmečių vien iš einamojo finansavimo sistemos („Sodros“) bus mažesnė arba didesnė negu suma pensijų, kurias jis gautų iš einamojo finansavimo ir kaupimo, jei dalį savo įmokų atiduotų kaupti asmeninėse sąskaitose. Niekas šiandien negali pasakyti, kaip ateities politikai reguliuos pensijų išmokas, kokie bus dirbančiųjų uždarbiai, kokia padėtis bus finansų rinkose ir kaip seksis didinti investuotas lėšas.
Visuomenės senėjimas taip pat turės neigiamą poveikį abiem – einamojo finansavimo ir kaupiamajai – sistemoms. Rizikingos taip pat abi sistemos – viena dėl investicinės rizikos, kita dėl nedarbo augimo, uždarbio kritimo, politinės rizikos. Recesijos metu (2008 m.) pensijų fondų apskaitos vieneto vertė vidutiniškai krito apie 20 proc. Einamojo finansavimo pensijos buvo sumažintos „tik“ apie 10 proc., bet pajamų ir išlaidų balansui išlaikyti būtų reikėję jas mažinti dar labiau, o gelbėjo tik skolinimasis. Todėl pasirinkimo proporcijas tarp abiejų sistemų reikia palikti pačiam apdraustajam ir pasirūpinti jį informuoti, kad tas pasirinkimas būtų sąmoningas, įvertinantis pasekmes.
Nereikia grąžinti ir 2010-2011 m. neišmokėtos pensijų dalies – tai sukurtų didžiulę neteisybę tarp senesnių ir jaunesnių pensininkų.
Antra, negalima pamiršti, kad einamosios pensijų draudimo įmokos yra dabartinių pensininkų gerovės šaltinis. Todėl prioritetinis tikslas yra užtikrinti, kad vidutinės pensijos santykis su vidutiniu neto dirbančiųjų uždarbiu nemažėtų (būtų gerai, kad bent kiek ir didėtų, nes dabar yra per mažas). 2004-2008 metų laikotarpyje dėl spartaus augimo tai pavyko įgyvendinti, netgi leidžiant dalį pensijų įmokos (iki 5,5 proc. punktų) perkelti į asmenines sąskaitas ir kaupti. 2009-aisiais teko įmokas į kaupiamuosius fondu pristabdyti, nes reikėjo gelbėti einamąsias išmokas.
Artimiausiu metu nėra pagrindo tikėtis tokio spartaus augimo, kuris leistų kaupiamos pensijos dalį grąžinti į 5,5 procentinių punktų lygį. Todėl belieka tikėtis, kad Vyriausybės siūlomi 2 procentiniai punktai ir yra tas dydis (galimybių rėmai), kuris iš likusios įmokos dalies leistų išlaikyti bent jau dabartinį pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykį.
Kadangi 2 procentų įmoka iš tikro per maža suformuoti bent kiek rimtesnėms pensinėms santaupoms, racionalu leisti pačiam apdraustajam dar dalį savo uždarbio primokėti į pensijų sąskaitą, subsidijuojant jį iš valstybės lėšų. Tačiau tokia pat tvarka turi būti taikoma ir tam, kas savanoriškai primokėtų į „Sodrą“, įgydamas papildomas socialinio draudimo teises.
Trečia, nustokime pagaliau gyventi nesibaigiančių grąžinimų šalyje. „Sodros“ skolą reikia pripažinti valstybės skola ir nesigviešti jos išieškoti iš būsimųjų pensininkų. Nereikia grąžinti ir 2010-2011 m. neišmokėtos pensijų dalies – tai sukurtų didžiulę neteisybę tarp senesnių ir jaunesnių pensininkų, kurių sąskaita ir būtų grąžinama pensijų dalis.
_____________________
Teodoras Medaiskis yra socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, 1992-1993 metais – socialinės apsaugos ministras
