R. Skidelsky's.
Vokietija Europos Sąjungoje vadovauja pasipriešinimui nurašyti su sunkumais susidūrusių euro zonos narių valstybių skolas. Vietoje to buvo susitarta kurti tokias šalių gelbėjimo priemones, kaip Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF) ir Europos finansinio stabilizavimo mechanizmas, kurie kartu gali paskolinti iki 500 milijardų eurų. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) gali papildomai pridėti 250 milijardų eurų.
Iš esmės tai yra refinansavimo priemonės. Stipriai prasiskolinusios euro zonos narės gali kreiptis paskolos mažesnėmis nei rinkos palūkanomis, su sąlyga, kad įsipareigos imtis dar drastiškesnių taupymo priemonių.
Pagrindinė neapmokėtos skolos dalis ir palūkanos lieka nepaliestos. Tad kreditoriai – daugiausiai Vokietijos ir Prancūzijos bankai – nenumato patirti su dabartinėmis paskolomis susijusių nuostolių, tuo tarpu skolininkai gauna daugiau laiko „susitvarkyti“. Taip yra bent jau teoriškai.
Iki šiol trys šalys – Graikija, Airija ir Portugalija – pasinaudojo tokia galimybe. 2011 metų liepos viduryje Graikijos valstybės skola siekė 350 milijardų eurų – 160 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Graikijos vyriausybė šiuo metu turi apmokėti 25 proc. savo dešimties metų trukmės obligacijų, kurios dabar antrinėje rinkoje parduodamos su 50 procentų diskonto norma.
Kitais žodžiais tariant, manoma, kad investuotojai atgaus tik pusę to, kiek Graikija jiems yra skolinga.
Viliamasi, kad skolinimosi kainos sumažinimas naujoms paskoloms bei vyriausybių prižadėtos taupymo programos leis obligacijų kainoms grįžti iki nominalių, ir skolintojams bankams nereikės prisiimti smūgio rizikos.
Tačiau tai – neįgyvendinama svajonė. Jeigu didelė Graikijos skolos dalis nebus nubraukta, ji neatgaus kreditingumo. (Tiesą sakant, daugumos jos sąskaitų duomenys rodo, kad šalis tuoj bankrutuos). Tas pats galioja, kad ir mažesniu laipsniu, ir kitoms stipriai prasiskolinusioms valstybėms.
Bet kuriame patikimame gelbėjimo plane turi būti reikalaujama, kad skolintojai sutiktų prarasti bent apie pusę pinigų. 1989 metais įgyvendinant sėkmingą JAV „Brandy Bonds“ planą skolininkės – Meksika, Argentina ir Brazilija – susitarė grąžinti tiek, kiek galėjo. Pinigų joms paskolinę bankai pakeitė seną skolą naujomis obligacijomis vidutiniškai perpus mažesne nominalia verte, o JAV suteikė kai kurių pamaloninimų.
Obligacijų kainoms atsistatyti leido skolų nurašymai ir devalvacijos, o ne taupymo programos. Graikijos atveju skolintojai dar turės pripažinti, kad jiems reikės nurašyti dalį skolų, o Europos vyriausybės nesuteikė jokių paskatų jiems to padaryti.
Jeigu didelė Graikijos skolos dalis nebus nubraukta, ji neatgaus kreditingumo.
Vokietija, kuri labiausiai priešinasi skolų nurašymui, turėtų prisiminti nuostolių atlyginimo fiasko trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Kare nugalėję sąjungininkai Versalio sutartyje primygtinai reikalavo, kad Vokietija apmokėtų „karo nuostolius“.
Jie sudėjo skaičius ir 1921 metais pateikė sąskaitą: Vokietija nugalėtojams buvo „skolinga“ 6,6 milijardo svarų sterlingų (85 proc. šalies BVP), kuriuos turėjo sumokėti dalimis per 30 metų. Tai reiškė, kad Vokietija kasmet turėjo pervesti apie 8–10 proc. nacionalinių pajamų arba 76 proc. eksporto.
Nepraėjus nė metams Vokietija paprašė atidėti skolų mokėjimą. Didelės dalies įsipareigojimų nurašymas 1924 metais (Daweso planas) leido Vokietijai pasiskolinti ir atnaujinti mokėjimus. Tai virto į beprotišką sistemą: Vokietija skolinosi iš JAV, kad grąžintų Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Belgijai, o Prancūzija ir Belgija dalį gautų lėšų naudojo, kad grąžintų skolas britams, savo ruožtu Didžioji Britanija iš to vykdė finansinius įsipareigojimus Jungtinėms Valstijoms.
Visas šis skolų raizginys buvo pagaliau de facto nurašytas 1932 metais, įpusėjus pasaulinei ekonomikos krizei. Tačiau iki 1980 metų Vokietija ir toliau grąžino skolas, kurių prisiėmė, kad išmokėtų reparacijas.
Nuo pat pradžių ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas buvo vienas didžiausių Vokietijai primestų reparacijų politikos kritikas.
Jis išsakė tris pagrindinius argumentus: Vokietija neturėjo galimybių išmokėti skolų, jeigu norėjo pasiekti ką nors panašaus į normalius gyvenimo standartus, bet kokios pastangos priversti pažeminti standartus sukeltų revoliuciją, o tiek, kiek Vokietija būtų galėjusi padidinti savo eksportą, kad išmokėtų reparacijas, tai vyktų mokėjimus gaunančių šalių eksporto sąskaita.
Reikėjo kaip tik atšaukti reparacijų mokėjimą bei karo skolas tarp sąjungininkų apskritai, tuo pat metu paimti didelę paskolą atstatymui, kad sutriuškinta Europos ekonomika atsistotų ant kojų.
1919 metais J.M. Keynesas sukūrė didžiulį visapusišką planą atšaukti skolas bei išleisti naujas sąjungininkų garantuotas obligacijas, kurių pajamos tektų ir nugalėtojams, ir pralaimėjusiesiems vienodai.
Amerikiečiai, kuriems būtų tekę suteikti daugiausiai lėšų, vetavo planą.
Mintis, prie kurios vis grįždavo J.M. Keynesas, buvo ta, kad pastangos išgauti skolas per daugelį metų būtų turėjusios pražūtingas socialines pasekmes.
„Politika, pasmerkianti vieną Vokietijos kartą vergovei, pažeminanti milijonų žmonių gyvenimus ir iš visos tautos atimanti laimę, turėtų būti atstumianti ir šlykšti, – rašė jis. – Net jeigu tai neardo viso Europos civilizuoto gyvenimo“.
Istorija niekada nepasikartoja lygiai taip pat, bet iš šio epizodo reikia pasimokyti.
Vokiečiai pasakytų, kad, kitaip nei reparacijos, Graikijos ir Viduržemio jūros šalių skolos buvo prisiimtos savanoriškai, o ne priverstinai. Tai kelia teisingumo, bet ne ekonominių primygtinio reikalavimo išmokėti skolas pasekmių klausimą.
Be to, čia yra vadinamoji sudedamumo klaida (kai manoma, kad jei visos visumos dalys turi kažkokią savybę, visuma irgi turi turėti tą savybę): jeigu yra pernelyg daug skolų surinkėjų, jie nuskurdins tuos žmones, nuo kurių jų pačių gerovė priklauso.
Trečiajame dešimtmetyje Vokietija galiausiai išmokėjo tik mažą savo reparacijų sąskaitos dalį. Tačiau ilgas laiko tarpas, kurį užtruko tai pasiekti, sulaikė Europą nuo visiško atsigavimo, padarė Vokietiją didžiausia Didžiosios depresijos auka ir skleidė apmaudą, kuris sukėlė skaudžias politines pasekmes.
Būtų gerai, jeigu Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsvarstytų šią istoriją.
_____________________________________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius.
