Niekada neužmiršiu savo pirmosios kelionės prie jūros.
Tiesa, iš tos kelionės nedaug pamenu, tad prisiminimai užima nedidelę smegenų dalį ir netrukdo kitiems prisiminimų stalčiukams.
Tada iš Panevėžio Stetiškių aerodromo į Palangą skraidė An-2 lėktuvas, liaudyje vadinamas kukurūzniku.
Tada apie 1971 metus autobuso bilietas į Palangą kainavo 3 rublius ir važiuoti reikėjo 5 valandas. O triukšmingas, vėjo mėtomas lėktuvėlis nuskraidindavo per valandą 20 minučių ir tik rubliu brangiau. Turbūt todėl su tėvais ne važiavome, o skridome.
Deja, iš to skrydžio ryškiai pamenu tik popierinį maišiuką, kurį man padavė, kad nenukentėtų skurdus, bet švarus lėktuvo salonas.
Nei kolūkio laukų, nei klonių, nei miškų nemačiau – palikęs maišiuke visus pusryčius, pramiegojau tą likusią valandą.
Antras prisiminimas susijęs su paplūdimiu. Ne su maudynėmis ar kamuolio žaidimu smėlyje, bet su mergaite, kurią radau kažkur kopose ir atsivedžiau tėvams parodyti. Gal net kaip nuotaką pristatyti, nors abejoju, nes man buvo 4 metai, o mergaitė dar mažesnė. Iš pradžių tėvai ją šiltai priėmė, tačiau pasiteiravę, kur jos tėveliai, ir negavę jokio atsakymo, kažkodėl labai susirūpino.
Likęs pusdienis buvo nelabai linksmas, nes labiau panėšėjo į tardymus ir neplanuotas slėpynes, ieškant mergaitės tėvų. Tik su milicijos pagalba mūsų ir mergaitės šeimos susitiko ir būsima verkianti nuotaka grįžo pas tėvus. Šitoj vietoj mano prisiminimai apie Palangą nutrūksta, nes po žodžių:
– O dabar maukis kelnes… – man kažkodėl viskas, kas iki tol buvo gera, dingo iš atminties.
Nepaisant nelabai linksmų prisiminimų apie jūrą, aš ją visada dievinau. Bangų galybė ir vėjas man sunkiausiais laikais taip gerai išpūsdavo galvą, kad po valandos sėdėjimo ant jūros kranto atsinaujindavau keliems mėnesiams.
Todėl su žmona turime tradiciją bent kartą per metus nuvažiuoti prie jūros.
Jūrai, kaip mes sakome, pradedame taupyti tik nuo jos grįžę.
Turgelyje, kur abu dirbam, pirkėjai atsiskaito grynaisiais. O namie tų grynųjų po du eurus labai laukia dvi taupyklės. Aušrytė turi margą vištelę, o aš – rožinį paršiuką. Nemanau, kad pasirinkti gyvūnai kaip nors susiję su mūsų charakteriu, bet mokslas dar mažai ištyręs žmonių pasąmonę, todėl nesiginčysiu.
Per metus višta ir kiaulė prisipildo iki viršaus ir prasideda pirmas pasiruošimo etapas – išsikeisti metalinius eurus į popierinius, juk nevažiuosi su kilograminiais maišiukais pinigų.
Nepasakosiu smulkmenų, kaip tai vyksta, bet pastebėjau, kad vieną dieną prekybos centro savitarnos kasose atsirado užrašas „mesti ne daugiau kaip 50 monetų“.
Kadangi pirmas mūsų etapas prasideda likus mėnesiui iki atostogų, garbės žodis, daugiau ir nemetam.
Antram etape susirandam viešbutį, kuriame priimtų ir mūsų šuniuką Lapytę, nes be jos jau neįsivaizduojame kelionių. Tiesa, visada važiuojame rugsėjo pradžioje, kad viešbučių kainos nebegąsdintų.
Trečias etapas – „pasileiskime plaukus“.
Kadangi beveik metus mūsų smulkusis verslas mus maitina, aprūpina degalais, padengia įvairiausius mokesčius ir dar truputį lieka pramogoms, nuvykę prie jūros kiek įmanoma „pasileidžiam plaukus“. Maitinamės kavinėse ir restoranuose, tarsi bandydami iš atminties ištrinti vaikystės nepriteklių ir sardeles su garstyčiom autobusų stoties bufete, kad ir kokios skanios jos tada atrodė.
– Aušryte, o kodėl mes vieną „saliankos“ sriubos lėkštę dviem užsisakėm? – pats nustebęs nuo vėl įjungto taupymo režimo klausiu žmonos Jūrmalos restorane visai šalia įlankos.
– Gal pataupykim. Vis dėlto 7 eurai už dubenėlį sriubos… – susimąsčiusi atsako ji.
Nors ir keista, aš sutinku. Bet tik minutei.
– Ir vėl ligai arba laidotuvėms? – nuoširdžiai šypsodamasis klausiu jos.
– Neužkrausi juk vaikams laidotuvių išlaidų. Jiems ir paskolos, ir mokesčiai, ir vaikus auginti, – nepastebėjusi mano šypsenos, labai rimtu veidu Aušrytė vėl pradeda pasakoti savo vidinius baubus.
Labai norėčiau jei ne pasiginčyti, tai 75-ą kartą padiskutuoti apie tai, kad jei jau mums ne tiek daug liko gyventi, pagyvenkim sau, negalvodami, kas ir kaip mus palaidos.
Norėčiau, bet tyliai atsakau:
– Žinai, o jei mane laidosi prie savo mamytės ir tėvelio, tai atskiro paminkliuko nereikia. Ant bendro paminklo, kamputyje vardą iškalkit ir užteks. Kadangi taip sutaupysim, tai gal dabar užsisakom dar vieną „salianką“, nes pasakiškai skani. Pasileiskim plaukus, – juokdamasis sakau.
Nuo restorano pakylam eiti prie jūros. Šiandien didelis vėjas ir įlankoje bangos kaip tikroje jūroje. Apkabinu žmoną ir man atrodo, kad šalia prisiglaudusi ta pati mergaitė iš vaikystės. Tik dabar jokia milicija iš manęs jos neatims.
🙂