Jei kas nors Virginijai Augėnienei prieš dešimtmetį būtų pasakęs, kad vieną dieną ji gydys žmones kvapais ir spalvomis, veikiausiai būtų tik nusišypsojusi. Juk visą profesinį gyvenimą ji buvo farmacininkė – gamino vaistus ir patarinėjo, ką rinktis susirgus. Tačiau šiandien jos receptai kitokie: aromatai iš pačios surinktų žolynų, mandalos spalvos, o svarbiausia – noras neužsidaryti namuose.
Tapusi senjore, Virginija ėmėsi gydyti nebe vaistais, o geromis emocijomis. Daugybė jos įkvėptų moterų per kūrybą atrado gyvenimo džiaugsmą.
Aktyvi senjorystė
Panevėžio rajono gyventojai veikiausiai dar pamena kadaise rajono poliklinikoje veikusią vaistinę. Joje daug metų darbavosi ir V. Augėnienė.
Per gyvenimą Virginija sukosi mėgstamame farmacininkės darbe, mylimoje šeimoje, užauginusi du vaikus, apdovanota anūku, irgi pasekusiu močiutės medikės pėdomis, tapusi senjore V. Augėnienė rūpinasi, kad ir kitiems būtų įdomu gyventi.
Ji – viena iš senjorus buriančio Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto savanorių lyderių, vadovaujanti net porai šios organizacijos grupių.
Kaip ir daugelyje veiklų, pagrindinės šio universiteto lankytojos – moterys. Tad abiejose Virginijos suburtose grupėse dalyvauja vien damos. Buvo atėję ir vyrų, bet šie netruko nuspręsti, kad aromaterapijos ir meno terapijos grupės – ne jiems.
Netekti uoslės – blogiau nei apakti
Aromaterapija vadinamu kvapų pasauliu besidominti V. Augėnienė pabrėžia randanti mokslininkų teiginių, kad netekti uoslės – net labiau skaudu nei netekti regėjimo.
„Esu skaičiusi, kad uoslės praradimą žmonės dargi labiau išgyvena nei netekę akių šviesos. Be to, teigiama, kad netekus uoslės kyla didžiulis pavojus panirti į depresiją“, – pabrėžia farmacininkė. Turimas šios srities diplomas, studijuojant įgytos chemijos bei biologijos žinios jai ypač padeda ir tyrinėjant kvapus, ir kuriant įvairiausius natūralius parfumerijos gaminius.
V. Augėnienė atkreipė dėmesį, kad dabar internete nesudėtinga rasti patarimų, sukurtų receptūrų, kaip panaudojus įvairius augalus, išgryninus jų kvapiąsias medžiagas, pasigaminti įvairiausių losjonų, kremų, netgi dezodorantų.
Tačiau kaip gaminant vaistus nepakanka žinoti vien jų sudėties, bet privalu būti perkandus ir gamybos subtilybes, taip vargu ar perskaitęs receptūrą susikursi sau kremą.
Tad, nors turi solidų farmacijos žinių pagrindą, Virginija ir dabar nuolat dalyvauja įvairiuose mokymuose, kur aiškinama, kaip išgaunami kvapai, kaip jie panaudojami.
Kvapų galia
„Galiu patvirtinti paplitusį teiginį, kad kvapai yra emocinė atrama. Mums kvapų reikia, jais mėgaujamės, džiaugiamės, jie suteikia pasitenkinimą“, – teigia senjorė.
Jos mokymais susidomėjusioms Trečiojo amžiaus universiteto klausytojoms viso to nereikia įrodinėti – kvapų reikšmę moterys puikiai supranta.
Tačiau vesdama aromaterapijos pamokėles V. Augėnienė sako pateikianti nemažai šios srities teorijos.
„Aromaterapijos užsiėmimus vedu jau penkeri metai. Gerai prisimenu jų pradžią. Tuomet ateidavau parengusi paskaitą, kalbėdavau, aiškindavau, mokiau, o klausytojos užsirašinėdavo mano žodžius ir dar sakydavo, kad klausytis ir įdomu, ir naudinga. Tačiau kai baigusi paskaitą paklausdavau, ką įsidėmėjo, atsakymų paprastai neišgirsdavau“, – mena savanorė lyderė.
Tad ji pakeitė taktiką ir dabar nebe paskaitas skaito, o iš pradžių į aromaterapijos produktų gamybos paieškas, o paskui ir į pačią jų gamybą įtraukia visas grupės moteris.
Per tokias paieškas mezgasi kone mokslinės diskusijos, o vykstant gamybai klasės virsta mažne cechais. Damos gamina ir kremus, ir losjonus, ir dar kitką, kas džiugina, o per džiaugsmą, žinia, ir jaunina.
Ingredientai ir iš Omano
Žiniomis ir didžiule patirtimi Virginija dalinasi už tai negaudama finansinio atlygio, o medžiagas, reikalingas parfumerijai gaminti, aromaterapijos grupės lankytojos perka.
Virginija sako gerai iššniukštinėjusi, kur visa tai, kas reikalinga, kainuoja pigiausiai, tad pasigaminti kvapiuosius gaminius nėra brangu. Aromaterapijos pamokose naudojamos tik natūralios medžiagos.
Aistringa keliautoja V. Augėnienė, ieškodama gaminiams reikalingų pačių geriausių ingredientų, yra nukeliavusi net į tolimąjį egzotišką Omaną.
O ir šiaip jos aplankyta ne viena pasaulio šalis. Virginijai ne tik patinka keliauti, pamatyti, pažinti, bet ir skaityti. Tik apgailestauja, kad taip aktyviai gyvenant knygoms neretai pritrūksta laiko.
Vaistinė gėlyne
„Gyvenu tarp miesto ir kaimo. Panevėžyje – butas, o netoli Naujamiesčio sodyba. Joje – mano puoselėjami gėlynai, iš kurių pasirenku, ko reikia aromaterapijai. Tad taip ir keliauju pirmyn atgal“, – šypsosi senjorė, per gyvenimą pernelyg nenutolusi nuo gimtinės – Miežiškių krašto.
Ruošiantis šaltajam sezonui per aromaterapijos užsiėmimus ji planuoja mokyti pasigaminti vadinamuosius uostukus, kurie neleidžia įsisirgti sloga.
Bus gaminami tonizatoriai, kurių įkvėpus ar kuriais pasitepus praeina snūdas, tampi žvalus, taip pat ir raminamieji natūralių medžiagų preparatai.
Per aromaterapijos užsiėmimus Virginija moko gaminti ir repelentus, apsaugančius nuo uodų bei įvairių mašalų įkandimų, šveitiklius, kuriais nušviečiamas senas odos sluoksnis. Pati pasigamina odą drėkinančių natūralių kvapiųjų hidrolatų.
„Tapo įprasta, kad mūsų užsiėmimai baigiami difuzoriui skleidžiant kvapus. Kas išbando tokią procedūrą, sako, kokia ji maloni ir atpalaiduojanti“, – pasakoja kvapų žinovė.
Mandalose piešia save
Aromaterapija ne vienintelė sritis, kurios žinių V. Augėnienė turi sukaupusi ir kuriomis jai norisi dalintis.
Ji dar ir mandalų kūrėja.
„O mandalų kūrimas yra lėtas menas“, – paaiškino Virginija. Anot jos, mandalos – tai spalvų menas.
„Yra ir tokia teorija, kad mes patys ir esame tos spalvos, kurias pasirenkame“, – teigia panevėžietė.
Virginija pasakoja anksčiau lankiusi Trečiojo amžiaus universiteto tapybos grupę.
„Tapyti man gana sekėsi, bet suvokiau, kad tapyba – dar ir nemažai žinių reikalaujantis darbas, ne vien kūryba. O štai pradėjusi kurti mandalas atsipalaiduoju, ilsiuosi, mėgaujuosi. Beje, tą patį man sako ir kitos mūsų grupės narės“, – teigia V. Augėnienė.
Ji atkreipė dėmesį, jog net pats psichologijos guru Karlas Gustavas Jungas yra pasakęs, jog piešdamas mandalą iš tiesų atvaizduoji pats save, kuri savo portretą.
„Man patinka mandalos. Jas kurdama pasijuntu gyvenanti būtent čia ir dabar. Pamirštu bėdas ir rūpesčius, įsijaučiu vien į tai, ką darau. O tai padeda ir susitelkti, ir drauge atsipalaiduoti, ir pailsėti“, – sako Virginija.
Aktyvi senjorė šypsosi: jai patinka būti tarp žmonių.
„Gera dalintis ir žiniomis, ir patirtimi, ir įspūdžiais. Jaučiu, kad pasidalinusi aš praturtėju“, – teigia ji.
Kad nebūtų nuobodu
Kūrybiškumą V. Augėnienė mano paveldėjusi iš tėčio. Šis buvo puikus stalius ir labai kūrybingas žmogus.
Virginija sako irgi besistengianti bent po truputį pakeisti tai, prie ko jai tenka prisiliesti.
Nutarusi, kad sodybos priepirčio balta siena – nuobodi, išpiešė ją spalvingais balionais.
Ant televizijos antenos, kurią įprasta vadinti „bliūdu“, nupiešė akį.
Net ir nusipirktą pasiūtą rūbą stengiasi paįvairinti prie jo prisiūdama savitą detalę.
O jos surastas laimės receptas, sakytum, gan paprastas: nesėdėk, neliūdėk, nesiskųsk, o veik. Ir veik taip, kad tavo veikla būtų reikalinga bei naudinga ne vien pačiam, bet ir kitiems.
