Brandžiausi Bitės metai – Šv. Zitos gatvėje

Pačioje Panevėžio širdyje, Šv. Zitos gatvelėje, stūksantis medinis dviaukštis slepia didmoterės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo istorijas. Mokytoja, rašytoja, pirmojo Steigiamojo Seimo narė, lyčių lygybės pradininkė ir pirmoji moteris, kandidatavusi į Lietuvos prezidentus. Jos drąsa ir pasiekimai iki šiol įkvepia.

Garbiąją kraštietę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (1861–1943) dažniausiai siejame su Puziniškio dvaru Smilgių seniūnijoje – vietove, kur ji gimė, su pertraukomis beveik šešias dešimtis metų gyveno ir kur dabar veikia jai skirtas muziejus su memorialine ekspozicija.

Tačiau nepamirštame ir jos sąsajų su Panevėžiu – miestu, kurio garbės piliete G. Petkevičaitė-Bitė paskelbta 2011 metais ir kurio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse atgulusi amžino poilsio.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė, parengusį virtualią parodą „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Panevėžyje: 1919–1943 metai“ sako, kad rašytojos laikas mūsų mieste skirstytinas į du laikotarpius: 1919–1924 m. ir 1927–1943 m.

„Pirmasis laikotarpis aktyvus, susijęs su pedagogine, visuomenine veikla, antrasis kiek sunkesnis ir pasyvesnis, daugiau skirtas kūrybai“, – teigia V. Vasiliauskaitė.

G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimą ir buvimą Panevėžyje mena daug ženklų, tarp jų ir namas Šv. Zitos gatvėje, čia ir praėjo šis ramesnis, pasyvesnis laikotarpis.

Namas, kuriame Panevėžio kultūrinės tapatybės ženklu vadinama rašytoja praleido brandžiausius savo gyvenimo metus, minimas tarp miestui svarbių ir reikšmingų vietų.

Pagalbos ranka

Prieš šimtą metų Šv. Zitos gatvėje miesto burmistro Tado Chodakausko pasistatytas namas vėliau buvo parduotas ir nuomojamas – čia ir praėjo paskutinieji G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimo metai, čia ji daug rašė, čia sulaukdavo gausių svečių.

Bitei mirus, jai skirtame nekrologe, spausdintame leidinyje „Apygardos gyvenimas“, žinomas pedagogas, kraštotyrininkas Jurgis Elisonas rašė apie jos gyvenimą ir veiklą bei kūrybą.

Tarp kitų eilučių buvo ir šios: „Atėjęs jos aplankytų, visuomet rasdavau senų ir jaunų, dažniausiai gyvenimo skriaudžiamųjų prašytojų, kuriems Jinai visada padėdavo savo patarnavimais arba laiškais tiems pažįstamiems, nuo kurių prašančiojo likimas pareidavo.“

Tas Bitės noras ir gebėjimas visiems tiesti pagalbos ranką minimas daugelyje pasakojimų ir prisiminimų – labdaringa jos veikla iki šiol kelia didžiulę pagarbą.

Dar gyvenant Puziniškyje jos gerumą, norą padėti, pamokyti jautė aplinkinių kaimų žmonės ir jų vaikai.

„Mūsų namai buvo tikra patriotizmo ir demokratizmo mokykla. Niekuomet ne apie vieną žmogų nebūdavo ir už akių paniekos žodis tartas, nė vienas, įėjęs į mūsų namus, nepritirdavo nešvelnumo, kad jis ir elgetos krepšiais būtų apsikabinęs“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė 1927 metais.

Krašto šviesuliai

Buvo laikas, kai iš daugybės aplinkinių trobų ir tolimesnių kaimų keliai nuolat vedė į Petkevičių namus Puziniškyje.

Kas skubėdavo pas Gabrielės tėvą – daktarą Joną Leoną Petkevičių patarimų, vaistų, kas materialinės pagalbos prašyti, o kas pasimokyti.

Petkevičiai buvo visos apylinkės šviesuliai, suteikdavę vargšams visokeriopą paramą.

Slaugydama šiltine sergančiuosius, pati užsikrėtė pavojinga liga ir mirė daktaro žmona, Gabrielės, kuriai tuomet buvo vos devyneri, mama.

Užaugusi ir pati Gabrielė tapo sergančiųjų ir vargstančiųjų globėja – daug jų išvedusi į platesnį gyvenimo kelią, aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengusi kursus ir pati juose mokiusi.

Tarp jos mokinių buvo ir labai neturtingas, bet nepaprastai gabus berniukas – gretimame Naurašilių kaime gimęs būsimasis skulptorius Bernardas Bučas (1903 – 1979).

Nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu Naurašiliai būtų buvę kitur – ne greta Puziniškio, kur tuo metu gyveno G. Petkevičaitė-Bitė, ėmusį berniuką globoti ir padėjusi jam gauti išsilavinimą.

Šviestis ir šviesti kitus

Minėdama pedagoginę ir švietėjišką Bitės veiklą, V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad Mintaujoje įgijusi namų mokytojo kvalifikaciją ir teisę dėstyti istoriją, geografiją, aritmetiką, prancūzų ir vokiečių kalbas, pedagoginį kraitį G. Petkevičaitė sukaupė daraktoriaudama Pasvalio rajone, Joniškėlyje, o Puziniškyje organizuodama šventadieninius suaugusiųjų kursus.

Ji, 1919 metais Panevėžio gimnazijos direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo dirbti Panevėžyje. Gimnazijoje mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, istorijos ir literatūros.

Vėliau pradėjo eiti ir gimnazijos inspektorės mergaičių klasėms pareigas, kurį laiką turėjo pamokų ir lenkų gimnazijoje.

„Tautos jaunuomenės švietimą ir lavinimą Bitė laikė svarbiausiu jaunos valstybės uždaviniu. „Šviestis patiems ir kitus šviesti!“, – toks G. Petkevičaitės-Bitės šūkis lydėjo ją per visus ne tik mokytojavimo, bet ir visuomeninės veiklos bei kūrybos metus. Pirmasis Bitės biografas J. Tumas-Vaižgantas 1926 m. rašė, kad „tikroji G. Petkevičaitės profesija – mokytojavimas“, – pasakoja muziejininkė.

Bitė ypač stengėsi padėti moksleiviams, kuriems reikalinga materialinė pagalba.

Tuo tikslu 1919 m. lapkritį buvo nutarta gimnazijoje įkurti „Žiburėlio“ draugiją, kuri per moksleivių meninės saviraiškos vakarus surinktus pinigus rūpintųsi paskirti neišgalintiems susimokėti už mokslą.

Turiningam laisvalaikiui

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad Panevėžio gimnazijoje G. Petkevičaitė pirmoji ėmė rūpintis turiningu mokinių užimtumu, pradėjo organizuoti ekskursijas.

1921-aisiais ji vyresnių klasių mergaitėms surengė ekskursiją į Kauną ir toliau Nemunu iki Jurbarko. Išrūpino, kad Susisiekimo ministerija kelionei skirtų traukinio vagonus ir 60-čiai moksleivių leistų plaukti garlaiviu nemokamai.

O 1922 metais Bitės padedamos mergaitės aplankė dar Lietuvai nepriklausiusią Klaipėdą ir kelionę baigė Palangoje.

„Kiek rūpesčio Bitė įdėjo rengdama mergaites šioms tolimoms kelionėms! Jai rūpėjo, kad iš kaimiškų Aukštaitijos vietovių Panevėžio gimnazijon suvažiavusios mergaitės tolimame vokiškos kultūros krašte pasirodytų tvarkingos, mandagios, išprususios“, – sako V. Vasiliauskaitė.

G. Petkevičaitė gimnazijoje rūpinosi ne tik mokiniais, bet ir mokytojais.

1919 m. gimnazijos protokoluose skaitome: „Kad neturtingieji gimnazijos mokytojai, susirgus arba kitokiai nelaimei ištikus, turėtų kokią paramą iš šalies, G. Petkevičaitės sumanyta įsteigti tam tikrą šelpimo draugiją, vardu „Atsarga“. Rūpintis jos įkūrimu Mokytojų taryba pavedė G. Petkevičaitei, J. Elisonui ir K. Ambraziejui.“

Ši savišalpos draugija rūpinosi pedagogų algomis, maistu, vaistais.

Maža to, 1921 m. G. Petkevičaitė gavo Panevėžio komendanto leidimą steigti Kalinių globos komitetą ir ėmė jam vadovauti.

Komitetas įkūrė kalėjime mokyklą, rūpinosi kalinių darbo sąlygomis.

Šimtai eksponatų

Prieš 165 metus Puziniškyje inteligentų bajorų šeimoje gimusi, auklėta meilės, tolerancijos, supratimo dvasia, visada siekusi mokslo, žinių, G. Petkevičaitė užaugo šviesiu, doru žmogumi. Ji visą gyvenimą švietė, globojo, rūpinosi kitais.

Muziejininkės V. Vasiliauskaitės parengta paroda iliustruoja G. Petkevičaitės gyvenimą, visuomeninę veiklą ir kūrybą mūsų mieste – ji sudaryta iš Panevėžio kraštotyros muziejuje esančių eksponatų, kurių sukaupta per 600.

Tai rašytojos asmeniniai daiktai, baldai, paveikslai, knygos, nuotraukos, laikraščiai ir žurnalai, užrašų knygelės, dokumentai ir gausi korespondencija – laiškai, atvirlaiškiai, telegramos, vizitinės kortelės ir kt.

„Visi šie eksponatai liudija Bitės gyvenimo intensyvumą, net ir vyresniame amžiuje ar senatvėje, veiklią meilę žmogui ir tautai iki gyvenimo pabaigos“, – sako muziejininkė.

G. Petkevičaitė-Bitė buvo įvairiapusė asmenybė – ne tik rašytoja ir pedagogė.

Išlaikiusi felčerio kvalifikacijai gauti egzaminus, prireikus gydė, baigusi bitininkystės kursus tapo bitininke, domėjosi ir daugeliu kitų dalykų.

Dauguma su šia garsia moterimi susijusių eksponatų muziejui buvo perduoti dar 1946 metais per ilgametę pagalbininkę Marytę Galiauskaitę.

Kelias dešimtis eksponatų muziejui perdavė Genovaitė Balsevičienė ir kiti asmenys.

Muziejaus nėra

Daug eksponatų muziejaus fondus pasiekė ir iš buto Šv. Zitos gatvėje.

Nors šiame pastate muziejaus nėra – tik jo ypatingą gyventoją primenanti memorialinė lenta, ši vieta iki šiol labai svarbi.

Tiesa, 1969 metais šiame bute buvo įrengtas ir ilgokai egzistavo Panevėžio kraštotyros muziejaus padalinys – G. Petkevičaitės-Bitės memorialinis muziejus.

Tačiau 2006-aisiais jis likviduotas, o muziejaus patalpas Savivaldybė ketino privatizuoti. Visgi, kilus dalies miesto bendruomenės pasipriešinimui, jas perdavė tuomet veikusiai nevyriausybinei organizacijai – asociacijai „Bitės namai“.

Dabar bute įsikūrusi Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus būstinė.

Architektūrinę, istorinę vertę turintis valstybės saugomas pastatas į Kultūros vertybių registrą įtrauktas 1993 metais, o 1996-aisiais prie namo atidengta G. Petkevičaitei-Bitei skirta atminimo lenta.

Tiesa, Bitės butas buvo gerokai didesnis, negu dabar likusi jos atminimo patalpa.

Ji nuomojosi puse namo, kitoje pusėje gyveno žinomo kunigo Petro Vaitiekūno sesuo Ona Vaitiekūnaitė.

Po karo namą nacionalizavus iš Bitės nuomoto buto padaryti net trys butai, o jai atminti palikta tik nedidelė dalis.

Nacionalinė vertybė

Bitės gyvenimas pažymėtas kūrybos ženklu – ji rašė gyvendama Puziniškyje, rašė, tvarkė, leido savo kūrinius ir įsikūrusi Šv. Zitos gatvėje.

Ir dabar verta paskaityti jos tris „Karo meto dienoraščio“ tomus, romaną „Ad Astra“, kitus kūrinius.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas primena, kad čia gyvendama Bitė ir ypatingo įvertinimo sulaukė.

1936 metais pažymint 75 metų rašytojos jubiliejų, Lietuvos švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas įteikė jai Gedimino I laipsnio ordiną.

„Bitė buvo pirmoji moteris apdovanota tokiu ordinu“, – pabrėžia muziejininkas.

1937 metų rugsėjo 8 dieną ji apdovanota Šaulių žvaigžde, kurią iškilmingai įteikė 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadas Vaclovas Žadeika.

1943 metų birželio 14 dieną, susirgusi gripu, G. Petkevičaitė-Bitė mirė.

Birželio 17-ąją valstybės lėšomis ji iškilmingai palaidota.

Daug metų po jos mirties praėjus, 2000-aisiais, rašytoja buvo išrinkta į žymiausių Lietuvos moterų penketuką, o 2008 metais ji paskelbta Nacionaline vertybe.

Ne akmuo ir ne auksas

Bitės kūriniuose galima rasti atsakymų į daugelį klausimų ir apie dvasinį ugdymą, ir apie politiką, santykius šeimoje, tikėjimą, elgesio kultūrą, tėvynės meilę.

Svarstydama apie tautiškumą G. Petkevičaitė-Bitė yra sakiusi:

„Svetima, kad ir gražiausia gamta, tai vis tiek, kaip svetimi, nors ir tobuliausi žmonės. Galima juos gerbti, jiems lenktis – vis tiek jie mums neatstos nei mūsų tautiečių, tarp kurių gimėm, augom ir gyvenam, juo labiau brolių, seserų, tėvų, iš kurių mes kasdien daug gero patiriame ir kurie mums patiems taip reikalingi, kaip oras kvėpuoti.“

O bene geriausiai šios kilnios moters asmenybę apibūdina jos žodžiai: „Mano aukuras – ne akmuo ir ne auksas! Mano aukuras – tai žmogaus širdis!“

Menanti Bitės žingsnius

Rami Šv. Zitos gatvė, menanti garbingosios moters žingsnius, ir toliau gyvena savo gyvenimą.

Šv. Zitos vardu ši gatvė veikiausiai buvo pavadinta apie 1922-uosius, nes, kaip sako D. Pilkauskas, 1919 metų Panevėžio gatvių sąraše tokios dar nebuvo.

Šios gatvės pavadinimas susijęs su Šv. Zitos draugija, įkurta Kaune 1906 metais ir siekusią propaguoti lietuvybę tarp tarnaičių.

1909 metais tokia tarnaites ir darbininkes vienijusi draugija atsirado ir Panevėžyje.

Tuo vardu pavadintoje gatvėje būta įvairių permainų. Šv. Zitos gatvėje 1928 metais buvo įkurta 4-oji Panevėžio policijos nuovada, o 1931 metais į Mikšio namus Šv. Zitos gatvėje perkelta 7-oji pradinė mokykla.

Įdomu, kad Šv. Zitos gatvėje garsūs pedagogai Julija ir Petras Rapševičiai pasistatė pirmą karkasinį namą Panevėžyje.

Šios gatvės neaplenkė ir nelaimės.

1937-aisiais per kovo mėnesio potvynį gatvė buvo apsemta. Išlikusios nuotraukos liudija, kad vandens būta iki pat langų.

Bet sovietmečiu Šv. Zitos pavadinimas gatvei, žinoma, netiko.

1948 metais Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu ji pervadinta Petro Cvirkos gatve.

Šv. Zitos vardas gatvei grąžintas 1990 m. rugpjūtį Panevėžio valdybos sprendimu.

O šiandien eidami Šv. Zitos gatve galime įsivaizduoti, kad prieš kelis dešimtmečius čia vaikščiojo viena ryškiausių Lietuvos kultūros ir visuomenės asmenybių. Už medinio namo langų ji rašė, priimdavo žmones, rūpinosi jais, mokė ir pati visą gyvenimą nesiliovė mokytis.

G. Petkevičaitė-Bitė Panevėžiui paliko ne tik savo kūrybą ar istorinius pėdsakus. Ji paliko požiūrį į žmogų – su pagarba, atjauta ir atsakomybe.

Gal todėl Šv. Zitos gatvė šiandien yra daugiau nei viena iš senųjų Panevėžio gatvių. Ji primena laiką, kai čia gyveno moteris, kurios gyvenimo kredo buvo paprastas, bet nepaprastai stiprus: „Šviestis patiems ir kitus šviesti!“

Tai viena iš Panevėžio legendų – ne apie didžią moterį iš praeities, o apie žmogų, kurio šviesa, regis, ir šiandien neleidžia tamsoje pasiklysti.